Ne visos sužalotų paukščių istorijos baigiasi liūdnai

Gamtoje galioja kitokie, nei mūsiškiai, gyvenimo dėsniai, todėl mes veltui juose ieškome „žmogiškumo“. Antra vertus, kai ko „žmogiško“ ten netgi daugiau, o žiaurumo, tingumo, melo ir kitų žmogiškų ydų - nėra. Tiesa, ne visada tai suprantame ir įprastus gyvūnų biologijos ar elgsenos dalykus sutapatiname su savo trūkumais.

Vienas tokių sunkiai mums suprantamų dalykų - silpno, populiacijai nenaudingo individo ignoravimas ar jo pasmerkimas žūčiai. Tokie gali būti ne tik žvėrys ir paukščiai, bet ir ropliai, varliagyviai, žuvys.

Toks jų išskyrimas yra taip pat žmogiškas“, nes gamtoje jie kartu su kitais gyvena iki tam tikros akimirkos, o po to - žūsta ir pasitarnauja pačios gamtos procesams. Tokių individų sąskaita gyvena plėšrūnai, kartais - ir tos pačios rūšies gyvūnai. Ne paslaptis, kad didelis gyvūnų (ypač žemesniųjų, graužikų, kai kurių paukščių) vislumas yra ne populiacijos didinimui, o tik jos palaikymui; didžioji jauniklių dalis, nesugebėjusi tinkamai prisitaikyti prie aplinkos, tampa kitų gyvūnų grobiu. Tačiau išlikusieji yra tie, kas gali geriausiai tęsti giminę, saugoti populiacijos grynumą ir vertę.

Žinome, kad tokio paties likimo sulaukia ir susižaloję, įvairias traumas patyrę žvėrys ir paukščiai. Jie pirmiausia tampa plėšrūnų, o kartais - ne tik jų maistu.

Tačiau šis principas teisingas ne visada. Kartais gamtoje, kur nėra didelio plėšrūnų tankio, luoši, bet maitintis ir fiziologinius poreikius tenkinti galintys gyvūnai išlieka ir gyvena pilnavertį gyvenimą.

Žinomas ne vienas atvejis, kai po sužeidimo netekę vienos iš galūnių, gyveno stirnos, šernai, lapės, vilkai. Medžiotojai pasakojo apie stebėtą šerną, kuriam šūvis (taip nusprendė jį stebėję vyrai) pažeidė apatinį žandikaulį - šernas žvėrims įrengtoje šėrykloje ėsdavo atsigulęs ant šono, maistą braukdamas tik viršutiniu žandikauliu, ir buvo pakankami gyvybingas, gerai įmitęs.

Gentainis su nelaimėle dalinosi maistu

Panašiai elgiasi paukščiai, patyrę snapo traumas - jie lesa pakreipę galvą, lesalą paimdami pamatine snapo likučių dalimi. Nemažai paukščių patiria kojų traumas. Vieniems jas nutraukia šratai, kiti kojas praranda nutūpę ant elektros laidų, atsitrenkę į metalinius lynus, stiklus.

Teko stebėti vienkojes antis, žąsis, gaidukus, pempes ir varnėnus, kurie straksėjo ir lyg niekur nieko maitinosi. Beje, daugelis jų perėjo, taigi - gyveno įprastą paukščio gyvenimą.

Prieš porą dienų stebėjau kuosą, kuri kažkaip prarado savo kairę koją. Ji vikrai straksėjo po veją, pasvirusi (kūno svorio centras buvo kitur, nei kitų paukščių) stumdėsi su lesalo radusiomis kuosomis ir kovais. Dar įdomiau ji ėmė elgtis pamačiusi, kad viena kuosa surado batono gabaliuką - prišokavo ir pradėjo plakti sparnais visai kaip maisto prašantis jauniklis. Įdomiausia, kad tai davė rezultatą, nes batono gabaliukas buvo perduotas jai.

Taigi - nors gamtoje išgyvena anaiptol ne visi susižeidę paukščiai ar žvėrys, bet išlikusieji išmoksta gyventi su savo negalia ir netgi ja pasinaudoti savo tikslams.