Nubaustas vyras sako, kad istorija juokinga

Privataus miško, esančio Gražutės regioniniame parke, savininkas Antanas Pakula GRYNAS.lt pasakojo kuriozinę istoriją.

„Įsigijau žemės su dalimi ežero kranto. Jau įsigydamas žemę žinojau, kad ten jokios statybos nėra galimos, nes tai yra regioninis parkas. Tai buvo vienas iš žemės įsigijimo motyvų, nes tai rami vieta, į kurią galima pabėgti iš miesto“, - pasakojo A. Pakula.
Sunku pasakyti, kas yra teisus. Negaliu teigti, kad žmogus yra teisus, tačiau kita vertus negaliu sakyti ir kad pareigūnas neperlenkė lazdos. Idealios tiesos kažin ar būna. Tiek savininkui reikėtų suprasti, kad vien dėl to, kad jis yra sklypo savininkas, jis ten negali daryti bet ko. Kita vertus, saugoma teritorija yra tokia, kurioje saugomos tam tikros vertybės, tačiau ne kiekvienas kvadratas yra griežtai saugomas.
Albertas Stanislovaitis

Jis sakė tiesiog norėjęs atvažiuoti į vietą, kur galėtų su palapine dieną ar dvi pailsėti ir pažvejoti: „Taip kelis metus ir dariau. Tačiau vieną dieną bemiegant palapinėje mane pažadino aplinkosaugininkai ir išrašė baudą. Buvau sutrikęs, juk savo paties žemėje esu, bet jie sakė, kad regioninio parko taisyklėse yra įrašyta, jog ne stovyklavietėse stovyklauti negalima.“

Miško savininkas sakė, kad nusipirkęs žemę jaučiasi kaip ir bet kuris kitas miško lankytojas: „Anksčiau mano žemėje buvo susiformavusi stovyklavietė. Tai buvo vieta, kur žmonės stovyklaudavo. Aš atvažiavęs visuomet surinkdavau visas šiukšles. Tos stovyklavietės, žinoma, oficialiai nebuvo. Visi stovyklavo, o aš negaliu. Panašu, kad nusipirkau žemę vien tam, kad ją turėčiau ir galėčiau pasigirti, kad čia yra mano žemė.“

Negalima pasistatyti net suoliuko

Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas Vidmantas Jusas, rengęs miško savininkui miškotvarkos projektą, kad galėtų teisėtai įsirengti savo stovyklavietę miške, susidūrė su sunkumais ir pasakojo panašias istorijas apie griežtus draudimus.
Prieš įsikuriant miške reikia gauti saugomos teritorijos vadovų leidimą

„Žmogus norėjo pasidaryti kraštovaizdžio projektą, kadangi buvo nemažas pakrantės gabalas. Norėjome padaryti, kad pakrantėje būtų praėjimas ir atvažiavus automobiliu būtų kur jį pastatyti aikštelėje. Viskas atsimušė į parko ekologą. Nors viskas buvo padaryta pagal įstatymus, nieko nepažeidėme, ekologas tiesiog atsisakė derinti projektą ir pasakė, kad jeigu mums nepatinka, galime paduoti jį į teismą. Jis buvo nusiteikęs kategoriškai. Darau daug kraštovaizdžio projektų ir tai buvo pirmas kartais, kai su parku nepavyko susitarti“, - pasakojo V. Jusas.

Anot jo, įstatyme yra pasakyta, kad parkuose stovyklauti ir statyti automobilio negalima, jeigu tai nenumatyta projekte. Kaip teigė pašnekovas, tokiu atveju negalima netgi suoliuko savo miške pasistatyti.

„Dar vienas blogas dalykas, kad yra keli sluoksniai įstatymų ir jie kartais vienas kitam prieštarauja. Yra ir miškų, ir saugomų teritorijų įstatymai, ir pačių parkų reglamentai. Ir kartais vienam dokumente rašoma vienaip, o kitam – kitaip“, - stebėjosi V. Jusas.

Savininkams - jokių išlygų

Gražutės regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas teigė, kad teisiškai žemės savininkai nėra išskirti, todėl taisyklės galioja visiems.
Klis metus stovyklavau, tačiau vieną dieną bemiegant palapinėje, mane pažadino aplinkosaugininkai ir išrašė baudą. Buvau sutrikęs, juk savo paties žemėje esu, bet jie sakė, kad regioninio parko taisyklėse yra įrašyta, kad stovyklauti negalima.
Antanas Pakula

„Per paskutinius metus mes labiau dirbame prevenciškai ir žmones perspėjame, kad vadovaujantis parko taisyklėmis, galima stovyklauti tik tam skirtose vietose. Bet jeigu žmogus atvažiavo iš kito rajono ir neturi kur apsistoti, mes dažniausiai tokių žmonių nebaudžiame. Kai rengiamas parko tvarkymo planas, visi žmonės gali teikti pasiūlymus. Kiekvienas žmogus, norintis įsirengti stovyklavietę savo žemėje, turėtų siūlyti, o specialistai sprendžia, ar galima tai daryti, ar ne“, - sakė G. Kukanauskas.

Pasak jo, jeigu žmogus stato palapinę ar kuria laužą, reiškia, jis stovyklauja. O tam reikalingos stovyklavietės. Ir žemės savininkams jokios išimtys netaikomos.

Galbūt buvo perlenkta lazda

Visgi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis svarstė, kad galbūt parko darbuotojai šiuo atveju ir perlenkė lazdą.
Albertas Stanislovaitis

„Sunku pasakyti, kas yra teisus. Negaliu teigti, kad žmogus yra teisus, tačiau kita vertus, negaliu sakyti, kad ir pareigūnas neperlenkė lazdos. Idealios tiesos kažin ar būna. Savininkui reikėtų suprasti, kad vien dėl to, kad jis yra sklypo valdytojas, parko teritorijoje negali daryti bet ko. Kaip bebūtų, saugoma teritorija yra tokia, kurioje saugomos tam tikros vertybės, tačiau ne kiekvienas kvadratas yra griežtai saugomas“, - kalbėjo A. Stanislovaitis.

Jo teigimu, dažnai atsitinka taip, kad žemės savininkų ir parko ekologų nuomonės išsiskiria: „Jeigu kalbėtume apie apribojimus, jie galioja visiems piliečiams. Nuosavybė nesuteikia teisės nesilaikyti įstatymų. Kartais savininkas norėtų miške kirsti medžius. Savininkas miške mato tik medieną, o ekologas mato visumą. Požiūris į tą patį miškelį dažnai būna skirtingas.“

Pasak A. Stanislovaičio, saugomose teritorijos yra išskiriamos tam tikros zonos. Yra rekreacinės zonos, kur šeimininkas gali pasidaryti atokvėpio vietą, pasistatyti suoliuką, staliuką ir t.t. Tačiau yra ir apsauginė zona, kurioje to daryti negalima.

Reikėjo derinti su parko darbuotojais

Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vedėjas Stanislovas Žebrauskas GRYNAS.lt teigė, kad prieš pasistatant palapinę, reikia tai suderinti su parko darbuotojais.
Blogas dalykas, kad yra keli sluoksniai įstatymų ir jie kartais vienas kitam prieštarauja. Yra ir miškų, ir saugomų teritorijų įstatymai, ir pačių parkų reglamentai. Ir kartais vienam dokumente rašoma vienaip, o kitam – kitaip.
Vidmantas Jusas

„Elgesį miške reglamentuoja lankymosi miške taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro. Lankytis miškuose galima laisvai, tačiau statyti kažkokių įrenginių laisvai negalima. Tai reikia suderinti su regioninio parko direkcija. Vis dėlto nesakau, kad darbuotojai teisingai pasielgė nubausdami savininką. Galbūt jie turėjo jį įspėti, pasikalbėti su juo“, - sakė S. Žebrauskas.

Anot jo, problemų kiltų daug mažiau, jei apie savo ketinimus žmonės iš anksto praneštų regioninių ar nacionalinių parkų direkcijoms: „Jeigu visi statysis palapines, kur sugalvos, išeis palapinių miestelis. Be to, pagrindinės stovyklavietėse kylančios grėsmės yra gaisrai ir šiukšlės. Galbūt parkas yra nustatęs tam tikras vietas, kuriose negalima stovyklauti, nes ten yra saugomas kažkoks augalas. Palapinė statoma ant miško paklotės ir tai gali pakenkti. Jeigu aš gyvenu bute, turiu laikytis bendrijos nustatytos tvarkos. Čia irgi tas pats: žemės savininkas neturi pažeisti nustatytų reikalavimų. Miškas turi gerinti orą ir nuotaiką, o ne būti urbanizuotas. Bet visada reikia kalbėti ir ieškoti kompromisų.“