Organinės trąšos prieš chemines: kada kurios yra geriau
Lietuvoje daugiausiai naudojamos dviejų rūšių trąšos: organinės trąšos, kurios yra natūralios kilmės, ir cheminės – sintetinės. Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (toliau – LAMMC) vyresniojo mokslo darbuotojo Juozo Lanausko, esame įpratę manyti, kad natūralios kilmės produktai visada yra geresni už sintetinius.
„Dažnai taip ir yra. Tačiau organinės kilmės trąšose gali būti nemažai žmogaus ūkinės veiklos paliktų pėdsakų: gyvūnų šėrimui ir gydymui naudojamų įvairių priedų ir vaistų likučiai su išmatomis patenka ir į organines trąšas. Kompostų gamybai taip pat dažnai naudojama taršos elementų turinti žaliava“, – teigia specialistas.
Jo teigimu, organinės trąšos daro teigiamą įtaką dirvožemio fizinėms ir agrocheminėms savybėms, tačiau yra netinkamos papildomam augalų tręšimui. Mat organinėse trąšose esantys elementai augalams prieinami tampa palaipsniui, skaidantis organinėms medžiagoms.
„Jei norime augalus greitai pamaitinti kokiu nors trūkstamu elementu, paprastai naudojame sintetines trąšas. Pavyzdžiu galėtų būti tręšimas azotu. Jo augalams labiausiai reikia vegetacijos pradžioje. Dažniausiai naudojame salietrą. Ji greitai veikia, pamaitindama augalus. Tuo tarpu azotas iš organinių trąšų prieinamas tampa palaipsniui, ir jo kiekis dirvožemyje gali padidėti ne tada, kai augalams labiausiai reikia“, – pasakoja pašnekovas.
Gera trąša – saugi trąša
Pasak J. Lanausko, „gera trąša“ aplinkosauginiu požiūriu laikytina tokia, kuri pagaminta iš saugių žaliavų. Jose turėtų nebūti sunkiųjų metalų, radioaktyvių elementų ir panašiai.
„Reikia pasakyti, kad sintetinėse mineralinėse trąšose augalams reikalingi elementai dažniausiai yra tokiuose junginiuose, kurie gamtoje aptinkami ir natūraliai. Tuo jos skiriasi nuo pesticidų. Pastarieji yra sintetinės gamtoje neegzistuojančios medžiagos. Tad aplinkosauginiu požiūriu svarbus tinkamas trąšų panaudojimas: savalaikis, augalui reikalingų elementų ir adekvačių kiekių“, – sako specialistas.
Pasak jo, žalą gamtai ir žmogui gali kelti nemokšiškas gausus kai kurių trąšų naudojimas.
Pavyzdžiui, didelės vienkartinės azotinių trąšų normos gali paskatinti nitratų kaupimąsi produkcijoje, jų migraciją į gilesnius dirvožemio sluoksnius, taip pat ir į gruntinius vandenis. Visgi, specialistas įspėja, kad nereikėtų manyti, jog daug nitratų būna tik mineralinėmis azoto trąšomis tręštų augalų derliuje – ir vien organinėmis trąšomis patręšti augalai jų gali sukaupti didelius kiekius.
Taip pat gausiai naudojamos mineralinės trąšos gali prastinti dirvožemio struktūrą, skatinti jo uždruskėjimą.
Mąstantis ūkininkas visada skaičiuoja
Nepaisant inovatyvių pasiekimų įvairiose srityse, dažniausiai mes linkę Lietuvą pristatyti kaip žemės ūkio kraštą. Tam turime ir žemių, ir gana palankias klimatines sąlygas. Palyginus ir su kitomis Baltijos šalimis, žemės ūkio paskirties žemė Lietuvoje sudaro didžiausią dalį, kone puse šalies teritorijos (palyginimui Latvijoje – apie trečdalį, o Estijoje – apie ketvirtadalį šalies teritorijos). Savaime supranta, veikla vykdoma tokiame plote turi poveikį aplinkai.
Pasiteiravus žemės ūkio ministerijos (toliau – ŽŪM) specialistų apie trąšų naudojimo grėsmes, šie tvirtina, kad trąšos nedaro žalos nei aplinkai, nei žmonių sveikatai, jeigu jos naudojamos pagal gamintojų nurodytas rekomendacijas.
Jų teigimu, netręšiant augalų – nebus derliaus, svarbiausia nenaudoti jų daugiau nei reikia, išlaikyti organinių maisto medžiagų balansą dirvožemyje, t. y. kiek paimi , tiek ir turi grąžinti. Siekiant atsakingai (ir taupiai) naudoti trąšas ūkininkai pirmiausia turėtų žinoti, kiek ir kokių maisto medžiagų yra jų valdomuose žemėse, t. y. būtų pravartu išsitirti dirvožemio agrochemines savybes, galima atlikti ir augalų lapų chemines analizes. Atsižvelgdamas į tyrimų rezultatus, auginamus pasėlius ir pageidaujamą derlių, augintojas turėtų pasirengti tręšimo planą ir jo laikytis. Tokiu būdu jis ne tik saugos gamtą, bet ir sutaupys.
LAMMC vyresniojo mokslo darbuotojo J. Lanausko nuomone, daromos klaidos priklauso nuo ūkininko išprusimo. Taigi, svajojant apie gausų derlių, būtina išmanyti tręšimo „abėcėlę“.
„Žemės ūkio mokslų ragavę sodininkai paprastai trąšas naudoja protingai ir atsakingai.
Ūkininkavimo žinių neturintys asmenys gali padaryti tokių klaidų, apie kurias net nepagalvosi: dažniausiai naudojamos ne tos trąšos, kurių reikėtų, ir ne tuo laiku, kada reikėtų. Be abejo, gali būti naudojamos ir netinkamos jų normos. Trąšos kainuoja nepigiai, o mąstantis ūkininkas visada skaičiuoja“, – pabrėžia specialistas.
Pavyzdžiui, sodininkystė yra ta žemės ūkio sritis, kur trąšų naudojama santykinai nedaug. Tai lemia vaismedžių ir uoginių augalų biologinės savybės – jie mitybos elementams nėra reiklūs. Daugiausia šiems augalams reikia kalio ir azoto, o per gausiai tręšiant vaismedžius, gali kilti problemų.
J. Lanauskas pasakoja, kad, pavyzdžiui, azoto trąšų perteklius pernelyg paskatina vaismedžių augimą.
„Vešliai augantys vaismedžiai mažiau dera, prastėja jų vaisių kokybė, mažėja ištvermingumas žiemą. Sudėtingesnis tampa ir vaismedžių genėjimas. Todėl sodininkai paprastai nepiktnaudžiauja gausiu trąšų naudojimu“, – teigia jis.
Trąšos ir aplinkosaugos problemos
Visgi, visada pasikliauti ūkininkų sąmoningumu būtų pernelyg rizikinga. Žemės ūkis apskritai priskiriamas prie labiausiai vandenį teršiančių veiksnių, kaip ir pramonė, miestai, transportas ir tiesiog neatsakinga trumparegiška žmonių veikla.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Saulius Vasarevičius vardija, jo nuomone, pagrindines su dirvožemio tręšimu susijusias problemas – tai dirvožemio erozija, vandens tarša, trąšų infiltracija, prasisunkimas, išplovimas ir patekimas į paviršinius vandens telkinius, galop – šiltnamio efektas. Ir visa tai – ne teorija, o realybė.
Kaip minėta, nemokšiškai naudojamos trąšos gali tapti rimtos taršos priežastimi, mat ne visos trąšos, patekusios į dirvą, yra augalų visiškai įsisavinamos. Dalį medžiagų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus ar ežerus, čia susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais. Dalis trąšų patenka ir į gruntinius vandenis, dėl ko, kaip minėta, itin prastėja šulinių vanduo, kyla pavojus jį vartojančių žmonių sveikatai.
O kokia situacija Lietuvos šuliniuose? Teiraujamės specialistų. Tiesa nedžiugina.
„Praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje arčiausiai žemės paviršiaus esantis ir šachtiniais šuliniais pasiekiamas gruntinis vanduo yra užterštas azoto junginiais. Dažniausiai šulinių vandenyje nustatoma padidėjusi arba didžiausią leidžiamą koncentraciją (DLK) viršijanti nitratų (NO3) koncentracija, taip pat neretai būna padidėjusi ir indikatorinio rodiklio amonio koncentracija (NH4). Šios medžiagos yra susijusios su trąšų, tiek organinių, tiek ir mineralinių, naudojimu“, – teigia Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė.
Su ūkininkų veikla susijusi vandens tarša apima nemažas teritorijas, o nuo mažų upių priklauso ir į Baltijos jūrą keliaujančių didelių upių švarumas.
„Pirmiausia, kartu su trąšomis į dirvožemį patenka fosforo, kalio, natrio junginiai, ir kartu su krituliais šie junginiai išsiplauna į paviršinius vandenis ir upėmis patenka į jūrą. Baltijos jūros tarša yra tiesiogiai susijusi su žemės ūkio veikla bei intensyvia žemdirbyste aplink Baltijos jūrą“, – įsitikinęs profesorius S. Vasarevičius.
Ilgainiui nesiimant konkrečių, tikslingų priemonių ir sprendimų dėl vandens taršos žūtų augalija, sutriktų fotosintezė, taip pat natūrali deguonies ir anglies dioksido kaita tarp atmosferos ir jūros. O tai jau turėtų dar skaudesnes pasekmes, tik jau pasaulio mastu.
Panašu, kad mūsų laukia dar daug iššūkių, o kol kas lieka kliautis ūkininkų sąmoningumu, išprusimu ir tobulėjančia teisine, tręšimą reglamentuojančia baze.
Trąšų naudojimas yra reglamentuojamas
Organinių trąšų naudojimas yra reglamentuojamas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašu, kuris nustato reikalavimus mėšlo ir srutų tvarkymui, o aprašo nuostatos privalomos ir fiziniams, ir juridiniams asmenims, kurie laiko ūkinius gyvūnus ir (ar) naudoja mėšlą ir (ar) srutas laukams tręšti.
Trąšų naudojimą reglamentuoja Tręšiamųjų produktų įstatymas. Įgyvendinant jį, žemės ūkio ministro įsakymu yra patvirtintas Tręšiamųjų produktų naudojimo reikalavimų aprašas, kuriame nurodyta, kad augalai turi būti tręšiami, naudojant optimalias tręšiamųjų produktų normas, rekomenduojamas mokslo įstaigų, arba pagal gamintojų nurodytus reikalavimus, arba pagal sudarytą tręšimo planą. Taip pat augintojai, tręšiantys augalus mineralinėmis trąšomis, privalo pildyti trąšų naudojimo apskaitos žurnalą.
Be to, pažymėtina, kad tręšiamiesiems produktams Lietuvoje taikomi ES Reglamento (EB) Nr. 2003/2003 reikalavimai.