Praėjusių metų gruodžio 23 d., prieš pat Kalėdas, visos urėdijos gavo pranešimą, kad joms siūloma „objektyviai įvertinti esamą savo miškų urėdijų sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programą bei ankstesnės (2008 m.) organizuotos medelynų apžiūros rekomendacijas galimai pakoreguoti (optimizuoti) veiklą nereikalaujančiomis didelių investicijų priemonėmis, objektyviai įvertinti esamą medelyno potencialą...“
Urėdijos informuotos, kad generalinio miškų urėdo įsakymu sudaryta valstybinių medelynų optimizavimo komisija, kuri organizuos valstybinių miškų medelynų apžiūrą ir įvertins visus medelynus.
Grėsmė atsidurti po generalinio urėdo iškeltu kirviu iškilo 7 medelynams, mat dar du – VĮ Dubravos ir Panevėžio urėdijos medelynai - buvo išskirti bei palaiminti net ir be visuotinės apžiūros. Generalinis urėdas nurodė, kad 2015 metais tik jau minėtuose VĮ Dubravos ir Panevėžio urėdijos medelynuose galima miško plėtra, įdiegiant naujų sodmenų išaugimo technologijas, šiems medelynams galima skirti investicijas, visiems likusiems – nė euro.
Priminsiu, kad iki 2015 m. Miškų urėdijų medelynai buvo vystomi pagal patvirtintą Valstybinių miškų medelynų modernizavimo 2009–2013 m. priemonių planą (Generalinio miškų urėdo 2008-11-29 įsakymas Nr. 1B-349), todėl kiekviena urėdija į savo medelynų modernizavimą investavo nemažai lėšų. Toks staigus medelynų vystymo politikos pasikeitimas yra nesuprantamas elementarus neūkiškumas ir investuotų lėšų švaistymas! Akivaizdus ilgalaikės strategijos nebuvimas bus žalingas ne tik pačioms urėdijoms, jeigu į šią problemą pažiūrėsime ir iš socialinės pusės – neabejotinai mažės darbo vietų kaimiškose savivaldybėse.
Vystyti savo medelynus ar ne, turėtų nuspręsti pačios urėdijos, o ne Generalinė urėdija, juolab, kad didesnė dalis jų lėšas medelynų plėtrai naudoja iš savų resursų. Tiesa, medelynams vystyti neva buvo galimybė pasinaudoti ir Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis, tačiau, kiek yra žinoma, šis fondas „atsiverdavo“, deja, ne visoms urėdijoms, turinčioms medelynus. Klausimas – kodėl? Ir pagal kokius kriterijus buvo skirstomos lėšos medelynams?
Siūlomai reformai pritarus, mažės konkurencija tarp medelynų, išaugs sodinukų kainos ne tik urėdijoms, bet ir privačių miškų savininkams. O šiandien urėdijos ne tik patenkina savo poreikius, bet kokybiškais sodinukais aprūpina dar ir privačių miškų savininkus.
Labai svarbu ir tai, kad kaimiškose vietovėse būtų išlaikomos darbo vietos. Sezono metu, kuris trunka apie 9 mėnesius, medelynuose dirba 28-70 darbininkų. Kaip pavyzdį galiu pateikti Varėnos urėdijos medelyną – čia pastovų darbą ištisus metus turi 12 asmenų, o šis medelynas dirba pelningai. Tad kodėl reikėtų jį ir kitus naikinti?
Manau, kad Generalinei urėdijai pats laikas nustoti kenkti ir prisidengus reformomis bei optimizavimu naikinti tai, ką šiandien Lietuvoje dar galime išsaugoti, nes kyla pagrįstų spėliojimų, ar tik čia ne kažkokie asmeniniai privataus verslo interesai galanda aštrius kirvius?
Ne taip seniai buvo bandoma įrodyti, kad medžio apdirbimo cechų veikla nesuderinama su urėdijų pagrindine misija – auginti ir puoselėti mišką. Medžio apdirbimo verslo šulams pavyko pasiekti, kad urėdijos savo buvusios veiklos dalį atiduotų jiems. Viskas buvo sunaikinta, išdraskyta, išparduota, o svarbiausia – buvo prarastos brangios darbo vietos kaimuose. Keturių cechų priverstinis panaikinimas vien Varėnos rajone kainavo daug – apie 130–150 žmonių neteko darbo. Po kiek laiko urėdijos buvo raginamos užsiimti kita ūkine veikla – gaminti biokurą, nes buvo jaučiamas jo trūkumas.
Dabar pelningas ir prie gamtinių sąlygų tinkantis verslas – sodinukų auginimas – vėl nepageidaujamas. Vėl skubama, vėl nemotyvuotai bandoma riboti urėdijų ūkinę veiklą. Istorija kartojasi, kam šį kartą užkliuvo pelningai dirbantys urėdijų medelynai?