- Kai kas mano, kad Lietuvoje nėra aiškiai suformuotos miškų politikos arba nacionalinės visus vienijančios miško idėjos, miškų ūkio tikslo. Ar sutiktumėt su tokiu vertinimu?
- Ir sutikčiau, ir ne. Sutikčiau ta prasme, kad vienija ji gal ne visus, bet apie tai vėliau. Nesutikčiau, nes ji tokia yra, Vyriausybės patvirtinta 2012-2020 metų Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa. Yra ir labai aiški valstybinė idėja – tai tvarus daugiafunkcinis miškų ūkis Lietuvoje. Tvarus reiškia, kad miško turi nemažėti, bendrai iš miško turi būti imama (iškertama, savaime iškrenta ir pan.) ne daugiau negu priauga.
Daugiafunkcinis ūkis – miškas atlieka ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas. Nors istoriškai seniausia yra ekonominė funkcija, ir miškininkystė kaip mokslas susiformavo siekiant išauginti kuo daugiau medienos, kitos funkcijos ne mažiau svarbios, pastaruoju metu jų reikšmė didėja ir didės. Ekologinė funkcija svarbi užtikrinant deguonies „gamybą”, biologinę įvairovę, siekiant stabdyti klimato šiltėjimą ir pan. Socialinė funkcija užtikrina, kad visuomenė gali naudotis miškais poilsiui, rekreacijai, uogavimui, grybavimui ir panašiais tikslais. Visos trys funkcijos duoda naudą kiekvienam atskiram piliečiui, tik ji galbūt ne visada iš karto apčiuopiama, todėl didžiausias iššūkis – derinti, ir suderinti šias tris funkcijas, šiuos tris ganėtinai skirtingus ir vienas kitam neretai prieštaraujančius interesus. Ekonomine miško funkcija daugiausia suinteresuoti miško savininkai, ekologine ir socialine – kiti Lietuvos piliečiai.
Taip pat visiems žinoma, jog Lietuvoje vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Mūsų šalyje yra ir bus taip, kad daugiau nei pusę visų miškų sudarys valstybiniai miškai, o kiti yra ir bus privatūs. Tai kas gi tas privatus miško savininkas Lietuvoje? Ir kodėl gi juos nebūtinai vienija tvaraus daugiafunkcinio miško idėja.
- Nagi, plėtokime šią temą giliau.
- Miškų privatizavimas Lietuvoje buvo atliktas taip, jog atsirado daugybė smulkių miško savininkų, kurių didžioji dalis ankstesnėje santvarkoje į mišką eidavo nebent pagrybauti ar nuvykdavo prie ežero miške savaitgaliais. Vienas sociologinis tyrimas prieš 20 metų nupiešė maždaug tokį vidutinį miško savininką – pagyvenęs, vienišas, gyvena keliasdešimties kilometrų atstumu nuo savo 4,5 ha privataus miško. Dabar greičiausiai šis portretas kiek kitoks, bet vidutinė privati miško valda – jau tik 3,5 ha… Taigi iš esmės kalbame apie smulkų ūkį.
Mokslininkai miško savininkus suskirstė į tokius pagrindinius tipus: verslininkai, malkautojai, gamtininkai ir atsitiktiniai miškininkautojai (oportunistai). Su pirmaisiais viskas aišku. Pelnas. Ir greitas pelnas. Kuo didesnis. Jūsų ankstesnis pašnekovas sakė, jog jam visai normalu yra žiūrėti į mišką kaip į daržą – pasodinai-nuskynei, pasodinai-nuskynei. Betgi jis skina visai ne tai, ką pats pasisodino ar užsiaugino. O ką pats padirbo ar pridirbo – įvertins jau ne pats, o kažkelintas jo įpėdinis. Atsakomybė? Toli. Tai ar tikslingos dabar išlaidos tinkamai miško priežiūrai, jei jos didins pajamas kažkam kitam? Ekologija, aplinkos apsauga? Pfu, kažkokie nesąmoningi draudimai… Visuomenė? Kokie dar pašaliniai mano miške… Tai va, toks miško verslininkas legaliais, beveik legaliais ar kitais būdais ir bando išplėšti iš miško maksimalią piniginę naudą. Nepamiršdamas garsiai padejuoti, kaip jam sunku ir kaip jį visi skriaudžia.
Oportunistų miškininkavimas epizodinis, jie atlieka privalomuosius darbus arba esant galimybei kerta, tačiau pajamos iš miško nėra jų pragyvenimo šaltinis ir savo mišku jie nelabai domisi. Dalis šių savininkų gali iš viso nevykdyti jokios veiklos miške, tačiau jei jis galvoja, kad „miškas mano – galiu daryti ką noriu”, netrunka ateiti guvūs berniukai iš pirmos kategorijos ir pasiūlyti savo paslaugas. Tiesa, kartais po to paaiškėja, kad už tas paslaugas gresia atsakomybė, apie kurią iš anksto neinformuojama.
Dar yra malkautojai, kuriems reikia malkų savo būstui šildyti. Toks savininkas dažnai eina į mišką. Kartais dažniau nei turėtų, nes, prisiminkime, jis vidutiniškai turi 3,5 ha miško. Bet eina vienais, kitais, trečiais metais. Vis eina ir eina… Nesvarbu, kad miškas jau išretėjo, jau mažai bepanašus į mišką. Jam tiesiog reikia malkų. Sau, be to vaikams, giminėms, gal ir kaimynams už pinigus ar kokį butelioką… Apie miškininkystę toks mažai išmano. Mentalitetas nedaug skiriasi nuo verslininko. Pelnas yra malkos, o poreikis jo gauti taip pat – čia ir dabar. Šis miško savininkas nesuvokia, kad taip elgdamasis ilgalaikėje perspektyvoje to pelno gaus mažiau, nei kad rečiau vaikščiodamas į tą mišką ir ne taip intensyviai jį retindamas. Bet malkautojui nelabai rūpi perspektyvos, jis turi/nori dabar gyventi ar išgyventi.
- Dar yra kitas tipas – gamtos mylėtojai, ar ne?
- Taip, yra. Miškas arba nenaudojamas iš viso, arba tik ekstensyviai, siekiant palaikyti gerą miško būklę. Pagrindinis tikslas – tausoti gamtą ir bioįvairovę arba, daug dažniau, tvarkyti mišką rekreacijai, estetinei vertei. Šio tipo miško savininkai neretai piktinasi „o tai ką, mišką turiu, o namo jame statyti negaliu? Siaubas!“
Tokie yra miško savininkai „ant Lietuvos“. Nors iš tikrųjų tai labai apibendrinti portretai, mano gal kiek ir pašaržuoti, gyvenime kiekvienas atskirai paimtas miško savininkas yra unikalus ir nepakartojamas.
- Tęsiant pokalbį apie miško savininkų tipus ir jų mentalitetą, ar pastebite, kad pastaraisiais metais pradėjo formuotis nauja miško savininkų grupė – emigracijoje esantys miško savininkai?
- Tiesiogiai nepastebėjau, bet, mano galva, čia nieko blogo nėra. Jei jie deleguoja miško tvarkymo reikalus per įgaliojimus, sutartis, tai nėra taip, kad nieko nedaro. Juk šiais laikais technologijos tokios, kad jokio skirtumo, ar miško savininkas sėdi Londone ar keli kilometrai nuo miško, jis reikalus tvarko kompiuteriu ir telefonu. Svarbu, kad jis nurodytų savo rangovui ūkininkauti taip, kaip priklauso. Bet jei jis sako, kad rangovas atneštų kuo daugiau pinigų, tuomet blogai. Tada emigracijoje jį pasiekti sunku, jei prireiktų pareikalauti atsakomybės.
- Buvimas toliau veikia pasitikėjimą. O blogiau, mano galva, yra tuomet, kuomet patys miško ūkio veikloje bando viską atlikti?
- Mes turime tarybinio mentaliteto, kuomet viską reikėjo pasidaryti pačiam, tačiau tai ne tragedija. Blogiausia, kad miško savininkų mentalitetas šiuo metu, mano manymu, labai dažnai yra toks tarybinio ir pseudokapitalistinio mąstymo - labai nesimpatiškas hibridas. Tarybinis supratimas: kol nepagautas, tol ne vagis. Netinkamai elgtis miške tai nieko, svarbiausia nepakliūti. O jei valstybės nuosavybė – čia juk niekieno, čia tai jau tikrai nieko blogo. Nors valstybė yra lygiai toks pat miško savininkas, kaip privati firma ar atskiras pilietis.
Antra, dabartinė santvarka (kapitalizmas) pagrįsta asmeninės iniciatyvos laisve, laisve imtis veiklos ir už tai gauti pelną. Tačiau ši galimybė ir privilegija neatskiriama nuo prievolės asmeniškai atsakyti už savo iniciatyvas. O dabar dažnai gali išgirsti miško savininko priekaištus, kad jei negavo pelno, tiek kiek norėjo (o ne kiek galima vadovaujantis tvarios miškininkystės idėja), tai jau jis nuskriaustasis, jis nekaltas, aplinka kalta. O jei nekaltas – valstybė turi dengti nuostolius, supirkti medieną arba parduoti valstybinių miškų medieną ne rinkos kaina, kaip visuomet garsiai nori didieji perdirbėjai.
Vadinasi, vadovaujamasi logika, kurią galima būtų pavadinti taip: „pelnas man, nuostoliai – jums, gerbiamieji“. T.y. valstybei, visiems likusiems piliečiams. Dažnas privataus miško savininkas nė neprisimena, kad nemokamas sūris - tik pelėkautuose, kad bet kokiame biznyje devynios iš dešimties įmonių per pirmuosius savo veiklos metus bankrutuoja. Tai kodėl miške turi būti kitaip? Kodėl valstybė turi rūpintis, jei nesiseka, miškininkystės neišmanai, blogai paskaičiavai arba niekas tavo produkcijos neperka? O tiksliau – perka, bet rinkos, o ne tavo įsivaizduojama kaina. Tuo labiau, kad ir mokesčius tai valstybei mokant nepersistengiama. Prisiminkime, koks verksmas ir dantų griežimas kilo ir dar nenutilo privačių miškų savininkams įvedus 5 proc. mokestį bendrosioms miškų reikmėms (beje, tik nuo parduotos medienos, o ne nuo turimo miško vertės, t.y. tam tikras pajamų, o ne turto mokestis). Nors tokį mokestį seniausiai moka valstybinių miškų valdytojai, ir iš jo seniausiai finansuojama, pavyzdžiui, privačių miškų sanitarinė ir priešgaisrinė apsauga, konsultuojami savininkai ir kt.
Aš lenkiu link to, kad kai darosi sunku pasiekti norimo pelno miške, savininkui taisyklės tampa nebesvarbios. Tai iššaukia atoveiksmį – gamtos ultramylėtojus, kurie teigia, kad miške reikia uždrausti bet kokią veiklą. Leidžiamas būtų nebent verksmingas susižavėjimas, palaukėje žiūrint miško link. Išimtiniais atvejais – atsargus pasivaikščiojimas su jais (gamtos saugotojais) iš anksto suderintais maršrutais, bet tik taip, kad, neduok dieve, koks paukščiukas neišsigąstų. Jei miško savininkai protingai naudotų savo turtą, gamtos ultramylėtojai neturėtų pagrindo rėkti apie ūkinės veiklos griežtinimą. Teigčiau, kad būtent grobuoniška praktika, kad ir nedaug jos būtų, miškuose iššaukia padidintą dėmesį, ir pagrįstai suteikia peno pretenzijoms. Šie gamtininkai dažniausiai miestiečiai, jų moto, įsivaizdavimas toks, jog miškininkystė yra vien tik kirtimai, todėl ji savaime yra blogis.
Su tuo „nieko negalima daryti” pateiksiu tikrą situaciją. Žievėgraužis tipografas apniko apie 1,5 ha eglyno, reikia jį skubiai iškirsti, kol pavojingas kenkėjas nebaigė vystytis ir nepaplito. O ten kaip tyčia užregistruota, jog auga tamsiamėgis Raudonosios knygos augalas. Taigi stop, kenkėjų grėsmė miškui ne priežastis, taip ir teisės aktuose nurodyta. Praėjo pora metų, kenkėjas sėkmingai plito, ir toje vietoje išdžiuvo gal pusantro kvartalo eglynų, pavėsis, reikia manyti, dingo, ir tamsiamėgis Raudonosios knygos augalas turėjo kraustytis į kitą gyvenamąją vietą. Tai saugome ar naikiname? Jei laiku būtume iškirtę nedaug nustekento miško, tikriausiai būtume sustabdę tolimesnį žievėgraužio plitimą ir paaukoję rūšies, kuri yra Raudonojoje knygoje, tik pusantro ha augavietės, o ne keliolika–keliasdešimt kartų daugiau.
Man pačiam keista, kad dažniausiai gamtos saugotojų ortodoksų gretose pamatysime biologus ir ekologus. Aš pats biologas pagal išsilavinimą. Puikiai suprantu, kad nuo ekosistemos priklauso, kokios rūšys ten gyvens, o ne atvirkščiai. O mes kalbame apie kokią nors vieną saugomą rūšį ir puolame kurti draudimus, negalvodami apie visą ekosistemą (mišką).
- Kur čia šuo pakastas?
Reikia suvokti, kad gamta nėra paprasta ir statiška. Reikia saugoti miškų ūkio ekosistemą, o ne atskiras jos daleles. Sąmoningai pavartojau žodį „ūkio”. Protinga ūkinė veikla negrasina miško, kaip ekosistemos tvarumui. Be to, draudimai labai dažnai siūlomi galvojant, kad jeigu, pavyzdžiui, nekirsime, tai viskas ir išliks taip, kaip yra. Bet miškas visą laiką vystosi ir jei kam nepatinka tas vystymasis, tai ne gamtos problema. Man suprantami buvusio miškų ūkio vadovo Visvaldo Cemnolonsko teiginiai, kad Biržų girioje keliai ir kanalai buvo nutiesti, pramoniniu būdu kertama nuo praėjusio amžiaus vidurio, ir jei saugomi paukščiai ten vis dar neišnyko, tai gal jiems ta mūsų veikla ir nelabai netrukdo gyventi?
- O gal yra priešingai? Kuomet žmogus mato, kad ūkinės veiklos jam leidžiama vykdyti vis mažiau, įvedami vis nauji apribojimai, tuomet jis nori kuo greičiau pasinaudoti savo turtu?
- Galbūt. Pasikartosiu – miškų ūkyje greito pelno mažame plote siekimo mentalitetas nėra tinkamas. Dėl didelės ekologinės ir socialinės miško reikšmės – ekonominė funkcija ribojama. O dėl savininkų mentaliteto ir „nacionalinių ypatumų“ šie apribojimai griežti, ir kartais net per daug smulkmeniški. Antra vertus, privačiame miškų ūkyje ekologinį mąstymą per draudimus pasiekti sunku, o agitacija ir propaganda užtruks ilgai. Gal mano anūkai ir sulauks.
Dabar jau įteisinti plantaciniai miškai. Toks javų laukas, daryk ką nori ir kirsk sau trumpa rotacija. Nėra daugelio apribojimų, taikomų kitiems miškams. Tai gera galimybė greitam intensyviam ūkininkavimui.
- Palieskime miškų inspektavimo arba prevencinės veiklos miškuose temą.
- Turiu vieną vienintelį patarimą miškų savininkams – patys rūpinkitės savo mišku (miškais, ne kirtimais), ir Valstybinė miškų tarnyba tikrai padės. Būna taip, kad kaltina žmogelis: „Kodėl nesaugojote mano miško?“
Ne Valstybinė miškų tarnyba, o savininkas pirmiausia atsakingas už nuosavą mišką. Už teisingą miško ribų pasižymėjimą. Ir už santykius su kaimynais miško savininkais. Ir už giminaičių bendrasavininkių tarpusavio nesutarimus. Ir už nuostolių išsireikalavimą, jei kitas tavo mišką iškirto. Tarnyba teikia pretenzijas ir stengiasi dėl žalos aplinkai atlyginimo. O miško savininkas turi pats domėtis savo valdoje vykstančiais dalykais ir būti už tai atsakingas. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kada miško savininkas geriau nei Tarnyba žinos, kas ir kodėl dedasi jo miške, ir ko tam miškui labiausiais reikia, tuomet pagalba iš Tarnybos ir bus gera.
Dar vienas pastebėjimas. Skaičiau, girdžiu, kad mūsų darbuotojai „ima”. Tai aš klausiu: o kas jiems „duoda”? Neduok, tai ir neims. O jei pats pareigūnas paprašo, dėl tokių dalykų man gali dieną naktį skambinti. Tik, žinoma, ir įrodymų pateikti, ir savo parašą padėti, ir nepamiršt teisme paliudyti, jei prireiks.
- Kaip vertinate padidintas baudas?
Nuobaudų pakėlimas už neteisėtus kirtimus prevencine prasme pagirtinas, nes anksčiau, sumokėjus santykinai nedidelę baudą, vis tiek biznis išeidavo, todėl privatininkai mažesnes baudas netgi įskaičiuodavo į neteisėtos veiklos savikainą, nesireklamuodami, bet ir labai neslėpdami. Dabar bauda sukonstruota taip, kad nebe apsimokėtų savavališkai kirsti. Jau verta pagalvoti, ar rizikuoti. Daugiau baudų didinti neverta, nes tada kiltų gerai apgalvotų ir puikiai įvykdytų stambių ir įžūlių pažeidimų, iš serijos „viskas arba nieko” – didelė rizika, bet ir didelis pelnas, jei pasiseks neįkliūti.