„Jau kelias dienas Bagaslaviškio miestelyje klaidžiojo suvargęs, ligotas usūrinis šuo. Jo akys liūdnos ir pavargusios, o kūnas – išsekęs ir nusėtas ligos pėdsakais. Nepaisant to, kad tai laukinis gyvūnas, jis ėjo prie žmonių, nebyliai prašydamas pagalbos, tarsi suprasdamas, kad pats išgyventi jau nebegali…
Su didelėmis pastangomis šiandien pavyko jį sugauti. Dabar jis laukia pagalbos, jau po pietų atvyks Laukinių gyvūnų globos centro darbuotojai, kurie perims šį vargšą gyvūnėlį į savo globą. Tikimės, kad jis dar patirs šilumą, sotumą ir ramybę, kurios gamta jam šįkart pagailėjo“, – rašė ne pelno siekianti organizacija VšĮ „Širviai“.
Vis dėlto gyvūno likimas buvo visai kitoks.
Susisiekus su Laukinių gyvūnų globos centru paaiškėjo, kad usūriniai šunys, kadangi yra invaziniai gyvūnai, nėra gydomi, juos atgal paleisti į laisvę draudžiama, todėl šis individas buvo užmigdytas.
Centro darbuotoja paaiškino, kad niežais gali užsikrėsti visi žinduoliai (lapės, stirnos, barsukai ir kt.), tačiau tai yra išgydoma liga. Vis dėlto invazinių gyvūnų centras negydo ir paleisti į laisvę negali.
Usūrinis šuo – nuo seno medžiojamas gyvūnas, tačiau jo mėsa nėra valgoma, o kailių pramonė šiuo metu praktiškai sunykusi, todėl medžioti jų nebeliko prasmės, sako gamtininkas Deividas Makavičius:
„Juos užveisė Lietuvoje kaip kailinį žvėrelį. Jie gana dažni, tačiau aktyvūs daugiausia tamsiuoju paros metu.“
Šie gyvūnai primena meškėnus, kurie yra invaziniai žvėrys ir laikomi kenkėjais. Tiesa, jie daugiausiai aptinkami Kuršių nerijoje. Nuo usūrinio šuns skiriasi tuo, kad turi dryžuotą uodegą, yra apie 20–25 cm ilgio, sveria 5–16 kg, gerai laipioja medžiais.
