Herpetologas Gerardas Paškevičius sako, kad ropliai ir varliagyviai jau pabudę, juos pažadina ne atėjusi šiluma, o staigus temperatūros šuolis.
Jis yra pasakojęs, kad geltonskruosčiai žalčiai turi daug savigynos būdų – apsimeta negyvais, šnypščia, apipurškia išmatomis, išpučia kaklą, kad atrodytų didesni. Ir jau jeigu šie būdai nepadeda, gali bandyti įkąsti. Tačiau žmogui jo įkandimas, anot specialisto, nėra pavojingas. Vis tik dažniausiai jus sutikęs žaltys tiesiog bandys pasprukti ir jei arti yra vandens telkinys – šliauš į jį.
Vienas įdomiausių žalčių savisaugos būdų – apsimesti negyvu, o be viso to dar ir skleisti labai nemalonų kvapą.
„Geltonskruosčiai žalčiai laukinėje gamtoje dažniausiai maitinasi varliagyviais ir žuvytėmis, taigi jų išmatų kvapas yra siaubingas. Negana to jie šalia kloakos turi specialias kvapiąsias liaukas, kurios dar labiau sustiprina tą dvoką. Taigi prisiartinęs priešas gali būti apipurkštas išmatų ir liaukų sekreto deriniu“, – pasakoja pašnekovas.
Jis tęsia: „Pavyzdžiui, prie žalčio prieina lapė, žaltys tada griūna ant nugaros, išmeta pilvą į viršų, raitosi, išsižioja, išmeta liežuvį, jo kūnas ima trūkčioti tarsi jis tuoj padvės. Negana to, žaltys dar save apsipurškia išmatomis ir taip siaubingai dvokia, kad net musės atskrenda pažiūrėti, kas čia padvėsė. Lapė tokio nepuls ėsti, nes supras, kad ir jai bus galas.“
Maždaug tokią savigyną žalčiai taiko ir žmonėms, sako herpetologas. Anot jo, jei žmogus tokį žaltį paims ant rankų, jos tikrai prasmirs.
Vis dėlto žalčiai (išskyrus tokius savigynos atvejus) kaip ir kiti ropliai jokio kvapo neturi ir žmogus jų tikrai neužuostų.