Paukštis, kuris lesa vyšnių kauliukus, o kitas tautas žavi savo snapu

Kai kuriuos mūsų krašto paukščius mes „atrandame“ tik žiemą, kai jie atskrenda prie namų. Taip „netikėtai“ kasmet atrandame juodagalves sniegenas, kurios iš tikro yra visai įprastos mūsų paukščių faunos atstovės, taip „lyg iš niekur“ randasi dideli žaliukių pulkai ir „stebuklingai“ pasirodo svilikai.

Yra dvi panašaus skambesio vardu vadinamos žvirblinių paukščių rūšys - svilikas ir svilikėlis.
Deja, mažybinis svilikėlio vardas neliudija artimos giminystės ir panašumo su sviliku: svilikėlis yra nedidutis, žalsvai gelsvas tik vasarą sutinkamas giesmininkas, svilikas - gana stambus ir pastebimas, visus metus sėsliai gyvenantis paukštis.

Mėgėjas ne vyšnių minkštimo, o kauliukų

Sunku būtų įminti sviliko vardo kilmę. Profesorius Tadas Ivanauskas mini dar vieną rūšies pavadinimą, sinonimą - storasnapis, kitos tautos svilikui duodamos vardą koncentravosi į jo masyvų, stiprų ir pirmiausiai į akis krentantį snapą. Latviai jį vadina (verčiant pažodžiui) didžiasnapiu, rusai - ąžuolasnapiu, vokiečiai - vyšnių kauliukų aižytoju. Matyt, šis akcentas yra svarbiausias, nors svilikas, varnėno dydžio paukštis yra spalvingas ir dailus. Tiesa, pamatyti sviliką be galo sunku, nes jie būna tylūs, o lizdo artumoje - slapūs ir atsargūs. Pažįstantys neįmantrų, bet labai charakteringą šio paukščio balsą - „cit!“ vasaros vidury aptinka jį savo sode, vyšnių medžiuose. 

Tarp gausios lapijos nematomi svilikai tuo metu lesa vyšnių kauliukus. Būtent - kauliukus, kuriuos sėkmingai traiško savo snapais, o visą vyšnios minkštimą (mūsų supratimu - skaniausią dalį) meta šalin. Vasarai baigiantis jie atskrenda aižyti saulėgrąžų, kitų augalų vaisių ar sėklų.

Lesykla pasidalija su kitais paukščiais

Profesorius T. Ivanauskas teigia, kad tai - paukštis keliautojas. Lietuvoje jų sužieduota nedaug, todėl sunku pasakyti, kur žiemas praleidžia mūsuose išperėti svilikai. Tačiau žiemą jie sutinkami daug dažniau, nei kam nors gali atrodyti. 

Maždaug apie 1990 metus žiemojantys svilikai ėmė gausėti, dabar juos galima stebėti dažnoje lesykloje ir - ne po vieną! Mėgiamiausias jų lesalas - saulėgrąžos, kurias svilikas savo storu tvirtu snapu gliaudo labai sparčiai. Tiesa, jei lesykla maža, joje „įsitaisęs“ paukštis tampa pats svarbiausias ir dažniausiai lesa vienas. Didesnėje lesykloje greta jo gali kapsėti žaliukės, startos, zylės - nors ir stipresnis už kitus paukščius, svilikas jų nevaiko.

Iš lesyklos svilikai dažnai lekia į sodą. Čia jie tikrina, ar ant šakelių neliko sudžiūvusių vyšnių, kurių kauliukai jiems yra didžiausias skanėstas. Jų ieškodami, paukščiai leidžiasi ant žemės, varto lapus, kapsto sniegą.

Vasarą ir rudenį šis paukštis gana atsargus. Dabar, žiemą, jis gali lesti prie lango įrengtoje lesykloje, jo netrikdo čia pat, kitoje stiklo pusėje esantys žmonės. Taigi - pasižvalgykite savo lesykloje, ir įsitikinkite, ar svilikas tikrai yra jos centre.