Pasaulyje šiuo metu yra žinoma apie 1,2 mln. vabzdžių rūšių, nors kaip pastebi R. Ferenca, jų gali būti ir dar daugiau – apie 5 mln. Lyginant su kitų gyvūnų skaitlingumu, šie skaičiai didžiuliai - žinduolių pasaulyje yra žinoma apie 4500 rūšių, paukščių, - 9000, žuvų – 32 tūkst., voragyvių – 38 tūkst. ir t.t.
„Tam tikra prasme galime sakyti, kad gyvename vabzdžių pasaulyje“, - apibendrindamas sako entomologas ir priduria, kad vabzdžių tokį didelį skaitlingumą labiausiai lemia jų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos.
Savo ruožtu Lietuvoje yra žinoma apie 17 tūkst. rūšių vabzdžių ir šis skaičius nuolat auga. Tai lemia tiek atliekami nauji moksliniai tyrimai, tiek ir prekių importo-eksporto plėtra: naujos vabzdžių rūšys į Lietuvą atkeliauja ir iš tolimesnių kraštų ar net iš kitų žemynų su žemės ūkio produktais, mediena ir jos gaminiais, įvairiais dekoratyviniais augalais.
Naudingi vabzdžiai senovėje naudoti net gydymui
GRYNAS.lt paprašė entomologo išskirti, kurie vabzdžiai, gyvenantys Lietuvoje, yra naudingi. R. Ferenca suskubo patikslinti, kad vabzdžio nauda gali būti suprantama skirtingai.
„Kalbėdami apie vabzdžių naudą, dažniausiai turime mintyje tiesioginę vabzdžių teikiamą naudą, t.y. iš jų gaunamus produktus: medų, šilką, maisto produktus. Kai kuriuose kraštuose vabzdžiai ar jų lervos tiesiogiai naudojami maistui, nes tai yra baltymingas ir kaloringas maistas“, - pastebėjo entomologas. Vis dėlto jis siūlė į sąvoką „naudingi vabzdžiai“ žvelgti plačiau. „Vabzdžiai dėl savo gausumo ir vislumo užima svarbią vietą mitybinėse grandinėse, žymus vabzdžių skaitlingumo sumažėjimas neišvengiamai turėtų neigiamą poveikį daugeliui vabzdžiaėdžių gyvūnų, sutrikdytų biologinę pusiausvyrą“, - pasakoja R. Ferenca.
Anot vabzdžius tyrinėjančio specialisto, dalis vabzdžių minta irstančia organika: augalų likučiais (saprofagai), įvairių gyvūnų ekskrementais (koprofagai), žuvusiais gyvūnais (nekrofagai), tokiu būdu jie yra reikšmingi gamtoje vykstančiuose medžiagų ir energijos apykaitos procesuose kaip reducentai (skaidytojai) ir paspartina mineralizacijos ir dirvodaros procesus.
Nemažiau reikšmingi ir plėšrūs vabzdžiai, taip pat vabzdžiai, parazituojantys kitus vabzdžius. Vabzdžiai – parazitai reguliuoja daugelio augaliniu maistu mintančių vabzdžių skaitlingumą gamtoje, tuo pačiu palaikydami biologinę pusiausvyrą.
Skaudvabalių organizme yra nuodingos medžiagos kantaridino. Šios medžiagos gydomosios savybės buvo žinomos jau antikos laikais. Žinių apie kantaridino poveikį žmogaus organizmui randama dar Senovės Egipto papirusuose. Žinomas senovės graikų gydytojas Hipokratas žmonėms gydyti taip pat naudojo skaudvabalius. Kantridinas stipriai veikia inkstus ir šlapimtakius, todėl iš išdžiovintų ir sutrintų skaudvabalių buvo gaminami šlapimą varantys vaistai. Iš skaudvabalių taip pat buvo gaminamas afrodiziakas - lytinę potenciją skatinantys vaistai“.
Vis dėlto, kaip pabrėžia entomologas, šių dienų medicinoje šie vabzdžiai nebenaudojami - kantaridino gydomasis poveikis abejotinas, jis vertinamas veikiau kaip nuodas o ne vaistas.
Žalingi vabzdžiai: nuo drugių iki medžių kenkėjų
Entomologas R. Ferenca sako, kad žalingų vabzdžių kategorijai pirmiausiai priskiriami augalėdžiai vabzdžiai, mintantys žemės ūkio kultūromis.
„Nuo žalingų vabzdžių labiausia kenčia žemės ūkis ir miškininkystė. Žalingiems vabzdžiams taip pat priklauso sinantropiniai (vabzdžiai, gyvenantys žmogaus aplinkoje: būstuose, sandėliuose) vabzdžiai, taip pat žmogaus parazitai – utėlės ir patalinės blakės“, - įvardija pašnekovas.
Jo teigimu, su vabzdžių daroma žala žmogus susidūrė ėmęsis verstis žemės ūkiu. Nors vystantis žemės ūkiui, tobulėjo ir technologijos kovoje su kenkėjais, vabzdžiai sugeba prisitaikyti prie pačių tobuliausių žmogaus sukurtų augalų apsaugos metodų.
Anot R. Ferencos, vabzdžių tarpe didžiausiais kenkėjais laikomi drugiai, priklausantys pelėdgalvių, sprindžių, baltukų šeimoms, taip pat kai kurie mikrodrugiai. Šių drugių vikšrai minta įvairiomis kultūrinių augalų dalimis: šaknimis, lapais, vaisiais.
„Miškininkai žalingiausiais vabzdžiais laiko spygliuočių medžių kenkėjus: pušinį pelėdgalvį, didįjį pušinį straubliuką, taškuotąjį smaliuką, pušinį trumpastraublį, žievėgraužį tipografą, trumpaūsį medkirtį. Šių vabzdžių lervos minta medžių spygliais, apgraužia ūglius, sodinukus, arba vystosi spygliuočių medienoje. Taip pat žalingomis rūšimis laikomi ilgaūsis pušiagraužis, ožiaragiai, kurių Lietuvoje yra 5 rūšys. Šių vabalų lervos išgraužia medienoje ilgus takus, taip sugadindamos medieną. Tokios vabzdžių rūšys vadinamos techniniais kenkėjais“, - pasakoja entomologas.
Širšės gelia tik gindamosi
Entomologas sako, kad širšės iš tikrųjų nėra tokios piktos ar agresyvios, kaip kartais bandoma pavaizduoti. „Aišku iki tam tikros ribos, - patikslina jis. - Jeigu bandysime priartėti prie jų lizdo, arba dar blogiau - sugalvosime jį judinti, ardyti, tai pasekmės gali būti labai liūdnos. Be medikų pagalbos tokiu atveju tikriausiai neišsiversime. Dideliame vienų metų širšių lizde gali būti nuo kelių šimtų iki tūkstančio ir daugiau šių vabzdžių. Tačiau širšės, nors ir ginkluotos, bet taikios ir savo ginklus naudoja tik savigynos tikslais. Jeigu mes joms nieko nedarysime – nemušime, negainiosime, tai ir jos mūsų nepuls“.
Nekviesti įnamiai „vaišinasi“ patalyne, rūbais
Dar vieną žalingą žmogui vabzdžių kategoriją sudaro vabzdžiai - sinantropai. R. Ferenca aiškina, kad tai dažniausiai kosmopolitinės rūšys – t.y. gyvenančios visame pasaulyje (ten, kur gyvena ir žmogus).
„Daug žalos taip pat pridaro ir kailiagraužiai, gadindami odos ir kailio gaminius, iškamšas, entomologines kolekcijas. Lietuvoje labiausiai išplitę paprastasis kailiavabalis ir muziejinis kailiavabalis. Drabužinė kandis gadina medvilninius, vilnonius ar kitokių natūralių audinių rūbus, kailines apykakles, natūralius kailinius. Sinantropiniams vabzdžiams taip pat priskiriami ir tarakonai“, - pasakoja R. Ferenca.
„Kur nors tolimiausiame spintelės ar stalčiaus kamputyje užmirštas žiupsnelis džiovintų vaisių, ar duonos kriaukšlė gali tapti puikia „mitybine baze“ šio drugelio vikšrams. Tokiu atveju šeimininkai neretai turi sugaišti daug laiko, atlikti visuotinį virtuvės valymą, kol suranda iš kur tie drugeliai pasirodo“, - atkreipia dėmesį pašnekovas.
Vis dėlto, vabzdžių tyrinėtojo teigimu, didžiausias pavojus kyla tuomet, kai kokia nors vabzdžių rūšis atsitiktinai patenka į aplinką, kur nėra natūralių jos priešų. Taip dažniausia atsitinka gabenant iš vienos šalies į kitą įvairią produkciją, dažniausiai žemės ūkio, medienos gaminius. Mokslininkas pateikia vieną iš pavyzdžių - kolorado vabalo plitimą Europoje. „1922 m. šis vabalas atsitiktinai buvo įvežtas į Prancūziją, Bordo uostą ir per 20 metų paplito praktiškai visoje Europoje. Šiuo metu kolorado vabalai jau išplito už Uralo ir randami Vakarų Sibire ir Kazachijoje“, - sako Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas.