Žuvinto ežere dabar balsinga: švendrynuose vietas lizdams renkasi į koloniją parskridę triukšmingi rudagalviai kirai, vakarais būbauja didieji baubliai, trimituoja gervės, netyla ančių cyplių, švilpavimas, klykuolių sparnų švilpesys. Virš ežero suka ratus šiaurinės migrantės – baltakaktės ir želmeninės žąsys. Betgi pilkosios žąsys visuomet išsiskiria savo balsingumu, ypač kai pastebi ežere nuolat siaučiančius jūrinius erelius.
Žąsų elgesys labai pasikeičia tik ėmus perėti. Šiomis dienomis patinas netoli nuo lizdo tyliai saugo patelę, bet kyla aukštyn gasiai girgsėdamas, vos tik pajunta pavojų. Dabar jam tenka ir pareiga pakeisti lizde dėtį šildančią patelę, kol ji skris į pievas ieškoti maisto. Tiesa, dalis žąsų dar neperi, nespėjo sudėti pilnų dėčių. Patelė padeda po kiaušinį kas antrą dieną, tad kol sudeda visą dėtį, paprastai deda penkis – septynis kiaušinius, gerokai užtrunka. Žąsys tuo metu nuolat nebūna prie uždangstyto lizdo, juk reikia pasistiprinti, nors žalios žolės daigų surasti Žuvinto pakrantėse labai menkai.
Šįmet pilkųjų žąsų lyg ir daugiau, nei ankstesniais metais. Kelios dešimtys jų porų suskrenda į Žuvinto pakrantę pešioti žolės, o kiek yra visame ežere paaiškės kiek vėliau. Tačiau didesnis žąsų skaičius anaiptol nereiškia, jog ir išsiperės gausesnės vados. Ne šalčiai, netgi ne maisto jaunikliams trūkumas daugiausia lemia šios Raudonosios knygos sąrašuose įtrauktos rūšies gausumą. Žuvinto žąsys vis dažniau priverstos dairytis į dangų, bene pamatys pavojų - jūrinį erelį, ir ne vieną. Šįmet keletą kartų stebėjome kaip vandens paukščius iškart atakuoja penki ar šeši jūriniai ereliai. Todėl pastaraisiais metais toli gražu ne kiekvienai žąsų porai pavyksta užauginti bent po vieną jauniklį. Šiame ežere niekuomet nebūna idilės. Už savo būtį priversti kovoti visi ežero gyventojai.
Kovo mėnesį perinčios Žuvinto žąsys – jokia naujiena. Neįprasta nebent tai, kad pėrėti šįmet teko ir netikėtai pakartotinai užšąlus ežerui ir netgi po storoku sniego sluoksniu. Suaugę paukščiai ištvers. Ar užteks maisto, šilumos ir saulės po savaitės kitos išsirisiantiems jaunikliams – pamatysime. Tad šylančios dienos, skatinančios žolynų subujojimą, gamtos atgimimą yra labai svarbios ne tik mums.