Diskusija kaipsyk sutapo su penktadienį kai kuriose Europos šalyse, daugiausia Belgijoje ir Šveicarijoje, praūžusiais protestais dėl klimato kaitos, į kuriuos susirinko dešimtys tūkstančių moksleivių, reikalavusių sau saugios ateities.
„Svarbiausia ne tai, ar Žemėje dabar yra šilčiau ar vėsiau – svarbiausia, kad procesai nebevyksta taip, kaip buvo įprasta. Mes esame maža planeta, kuri pati save šiek tiek žudo“, – penktadienį nacionalinėje bibliotekoje sakė klimatologas Justas Kažys.
Kas nutiks Lietuvos pajūriui?
Vesdamas diskusiją mokslininkas, mokslo populiarintojas Rolandas Maskoliūnas atkreipė dėmesį, kad kai kurios mokslo populiarinimo knygos sukrečia visuomenę ir lemia pokyčius. „Kartais panašiai paveikia ir grožinė literatūra, nes fantastinis kūrinys yra tuo geresnis, kuo jis labiau realistiškas", – sakė jis.
Paties autoriaus manymu, visi knygos veikėjai yra emocišikai sužeisti, pažeidžiami. „Labai sėkmingi ir labai sveiki žmonės arba tie, kurie save tokiais laiko, su istorija galbūt ir nesusitapatins, tačiau tie, kurie jaučia turį trūkumų, jaučia nerimą ir kuriems ne viskas asmeniniame arba profesiniame gyvenime sekasi, greičiausiai susitapatinimo galimybę atras“, – pasakojo M. Gailius.
Rašytojo žodžiais, romane vaizduojami žmonės tapo pažeidžiami netinkamai pasirinkdami iš dviejų alternatyvų – išnaudojimo santykio ir rūpesčio santykio. „Mūsų santykis su planeta juk dažnai toks ir yra – išnaudojimo, net jei mylime mišką, grožimės saulėlydžiu jūroje ir žavimės kalnais“, – sakė jis.
J. Kazio pastebėjimu, tokios antiutopinės knygos kaip „Oro“ yra labiau realistiški negu fantastiniai kūriniai. „Apskritai tai yra paradoksas: mes žinome, kas darosi, bet klimato kaitą švelniname labai sunkiai. Kiekvieną dieną brukamos mokslinės žinios gali skelti atvirkštinį efektą, kai grožinės literatūra gali peršokti skepsį ir leisti kitaip pažvelgti į problemą“, – pastebėjo Vilniaus universiteto klimatologas.
Knygos autorius pripažino vienu kūrybinio darbo metu svarstęs, ar nereikėtų ir jam pasikonsultuoti su Vilniaus universiteto mokslininkais, bet nutarė to nedaryti nujausdamas, kad faktinių netikslumų analizė neigiamai paveiktų prozininko darbą. „Todėl į tekstą įterpiau praktiškai vos kelis grynus mokslinius faktus ir nusprendžiau juos dar labiau paaštrinti stumdamas pasaulį prie bedugnės krašto, kad pati fikcija būtų įtaigesnė. Nors savo knygoje aš utriruoju, perspaudžiu ir apokaliptizuoju, tiesą sakant, vis tai vien tik sukūręs, aš kažko panašaus ateityje ir tikiuosi: galbūt Palanga ir Nida nenukentės taip siaubingai, kaip pavaizdavau, bet dar šiame amžiuje mes pamatysime, kaip Ramiajame vandenyne išnyksta salynų valstybės ir kultūros. Aš tų tolimų šalių likimą tarsi pavaizduoju mūsų sąlygomis“, – aiškino M. Gailius.
Santykiai kaip klimato alegorija
Rašytojas patikino, kad rašydamas žaidė atviromis kortomis ir vadovaudamasis aiškiomis taisyklėmis, vis dėlto dėl intrigos reikalavimų neatskleidė visko iš anksto, jau romano pradžioje.
„Nors mes kalbame apie klimato realybę, mano knyga nėra mokslinė ar mokslo populiarinimo, ji iš tikrųjų netgi nėra apie klimato kaitą – pirmiausia tai yra knyga apie profesoriaus Vincento Šemetos ir jo artimųjų gyvenimą. Aš kaip literatas puikiai suprantu, kad negaliu mūsų auditorijai apie klimato kaitą kalbėti tiesmukai: kaip pastebėjo Justas, mes nesame tiek sąmoningi kaip skandinavai, kur dėl planetos padėties protestuojanti mergaitė Greta sulaukė ne tik nacionalinio, bet ir plataus tarptautinio dėmesio. Ir apskritai romano pasaulio taisykles aš pirmiausia rašiau sau, kad pirmiausia būčiau ir jo kūrėjas, ir jo dalyvis, o ką jame atras skaitytojas – tai jo paties reikalas“, – penktadienį pasakojo leidyklos „Odilė“ autorius.
Rašant grožinės literatūros kūrinį jam buvusi svarbi Gajos teorija, kuri aiškina žmogaus ir planetos santykį, „nukelia žmogų iš dieviškojo olimpo ir jį įžemina“. „Mano knygoje vaizduojami santykiai tarp individų alegoriškai pasakoja tai, kas vyksta pačioje planetoje, todėl aš iš tikro apie klimato kaitą praktiškai ir nekalbu“, – sakė autorius.
R. Maskoliūnas atkreipė dėmesį, kad mokslo pasaulyje egzistuoja ir Medėjos hipotezė, pavadinta pagal graikų mitologinę būtybę, kuri naikino savo vaikus. „Tą hipotezę tarsi patvirtintų faktas, kad Žemė yra patyrusi penkis didžiuosius gyvybės išnykimus. Tai kas yra Žemė – mylinti ar žiauri motina, kuri mus ir kitus gyvūnus gali „nubausti“?“ – klausė mokslininkas.
M. Gailiaus vertinimu, lietuvių literatūros tradicijai yra būdinga žemdirbiškojo egzistencializmo pasaulėjauta, pagal kurią Žemė yra globotoja. „Tuomet mano kūrinys tikrai neatitinka tradicijos, nes jame Žemė nėra gailestinga žmogui“, – sakė rašytojas.
Klimatologai, vertindami teorijas apie Žemę kaip vientisą gyvą organizmą, nėra tokie užtikrinti. „Tačiau aš nematau perspektyvų klimato kaitai sušvelninti, kol kas nors nepasikeis, todėl mums reikės priskaityti prie kitokio gyvenimo – ar tai būtų vandenų pasaulis, ar dykumų“, – mano J. Kažys.
Patirti tamsos jausmą
Kitas diskusijos dalyvis, verslui taikyti pažangiausius inžinerinius ir vadybinius sprendimus padedantis konsultantas Martynas Nagevičius atkreipė dėmesį, kad klimato kaitos pasekmės toli gražu nėra vien vien jūrų lygio kilimas: „Viskas būtų labai paprasta, jei truputį pakilus vandeniui, mes visi tiesiog pasitrauktume iš taip išvengtume grėsmės egzistencijai. Kūrinyje „Oro“ nėra tiksliai parodoma, kas atsitiks – jame sukuriamas tamsos, nejaukumo ir svetimumo jausmas“.
M. Gailius teigė, kad kurdamas antiutopinį dabarties ir ateities pasaulį, vengė moralų. „Vengiau aktyvisto, šauklio ar demagogo vaidmens. Knygą rašiau mąstydamas apie savo santykį su tema ir jeigu ką nors moralizavau, tai nebent save. Nežinau, gal netyčia ir nepavyko nepaauklėti?“, – svarstė jis.
M. Nagevičius kaipmat patikino: „Pavyko nepaauklėti, užtat tikrai pavyko pagąsdinti“. R. Maskoliūnas pridūrė, kad tokie kūriniai pirmiausia parodo, kaip pavaizduotomis sąlygomis veikia žmonės. „Todėl mums nenusibosta skaityti ir matyti, kaip elgiasi panašūs į mus asmenys. Knygos sėkmė vertinama pagal tai, kokias iššaukia skaitytojo emocijas“, – mano mokslininkas.
Tiesa, M. Nagevičius paminėjo apie ateitį mąstantis optimistiškiau nei perskaitė „Oro“ – ateitis nebus tokia beviltiška kaip aprašytoje pusiau apsemtoje Palangoje. „Netikiu, kad žmonės XXI amžiaus pabaigoje taps tokie susvetimėję. Manau, kad žmonių sąmoningumas, šiltumas ir atvirumas tik augs“, – mano energetikos ekspertas.
Tarp atsakomybės ir mados
Savo ruožtu Justas Kažys pasakojo, kad ateityje Lietuvoje labiausiai gali nukentėti Klaipėdos miestas. „Svarbu ne tik kylantis jūros lygis, bet visa infrastruktūra: dažniausiai potvyniai įvyksta ne dėl prasiveržusios jūros, o dėl to, kad kanalizacija atsiduria žemiau vandens lygio. Todėl tokie miestai kaip Ryga turi labai didelių problemų dėl per aukšto vandens lygio tam tikros sąlygomis, kurias sukuria tiek jūra, tiek intensyvios liūtys. Vis dėlto ir mes turime susitaikyti, kad ateityje reikės investuoti į pliažus ir nuolat vežti smėlį, ir investicijos, be abejonės, turės būti gana didelės, jeigu norėsime, kad mūsų gražiausios vietos išliktų tokios, kokios yra dabar“, – aiškino klimatologas.
Jis atkreipė dėmesį, kad klimato kaita kai kuriuose šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje, vis dar yra tikėjimo klausimas. „Tai veikia mus visus, nors argumentai yra daugiau negu svarūs: mokslininkai, remdamiesi Žemėje galiojančiais fizikiniais ir cheminiais dėsniais, pajėgė nustatyti, kas mūsų laukia. Klimato kaita yra faktas, su kuriuo arba reikia susigyventi, arba kaip nors švelninti“, – kalbėjo J. Kažys.
Anot M. Nagevičiaus, klimato kaitos ignoravimo fenomenas turėtų būti adresuotas psichologams.
„Jeigu tau daktaras pasako, kad bus blogai, pirma reakcija būna atmetimo: na taip, aš kiekvieną rytą geriu konjaką, tačiau pažįstu vieną šimtametį, kuris tai irgi darė ir pragyveno šimtą metų, – palygino jis. – Mano subjektyviu vertinimu, kokie 2 proc. žmonių, suvokdami klimato kaitą, daro kokius nors veiksmus, nes jaučiasi atsakingi už ateinančias kartas ir pasaulį ir kitaip tiesiog negali. Apie 20-25 proc. žmonių yra pasiruošę nusipirkti elektromobilį, pasistatyti saulės jėgainę ir net sumokėti už ją daugiau, kad būtų madingi ir šiuolaikiški. Trečioji grupė žmonių keistų savo gyvenimo būdą tik tuomet, jeigu jiems būtų naudinga: pavyzdžiui, kai įvedus anglies dvideginio mokesčius nebeapsimokėtų pilti dyzelio.“
Pagal naujausią sociologinę apklausą, 32 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad klimato kaitą lemia daugiausiai žmogaus veikla. Tuo metu 97 proc. pasaulio mokslininkų, prisidedančių prie klimato tyrimų, sutaria, kad dėl šylančios planetos atsakingas būtent žmogus. Tiesa, Kauno technologijos universiteto užsakymu atliekamas „Socialinis klimato kaitos suvokimas“ parodė, kad 90,6 proc. gyventojų supranta, jog klimatas keičiasi.