Daugeliui šikšnosparnis – didelio susižavėjimo nekeliantis gyvūnas, be to, šiuos nakties skraiduolius nuolat matome šmėžuojančius šiurpą keliančiuose filmuose. Visgi, filmai tėra filmai. Gamtininkai teigia, kad jų nėra ko bijoti, priešingai – jiems praverstų mūsų pagalba. Juk geriau kaimynystėje gyvenantys šikšnosparniai nei uodai.
Skraidantis žinduolis
Šiais metais ne kartą teko išgirsti, kad dabar šikšnosparnių yra privisę kaip niekada daug – vos sutemsta, ir iš tamsiausių kertelių jie būriais išneria į naktinę medžioklę. Tačiau šiuos gyvūnus stebintis Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Remigijus Karpuška tokius pastebėjimus neigia: „Šikšnosparnių tikrai nepadaugėjo. Gal tiesiog žmonės į juos atkreipė didesnį dėmesį. Demografinis šių gyvūnų sprogimas vargu ar tikėtinas – juk šis skraidantis žinduolis per metus atveda tik vieną jauniklį.“
Pasaulyje užregistruota daugiau kaip tūkstantis rūšių šikšnosparnių: vieni minta vaisiais, kiti – įvairiais vabzdžiais. Pirmieji gyvena atogrąžų miškuose. Mūsų šalyje užregistruota penkiolikos rūšių šikšnosparnių, tačiau vienos iš jų – ūsuotojo pelėausio – rasta tik kaukolė Karvės oloje prie Biržų. Net vienuolika Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Dešimt rūšių žiemoja pas mus – lapkritį–kovą paprastai miega žiemos miegu. Migruojantys šikšnosparniai Lietuvoje gyvena nuo balandžio pradžios iki rugsėjo pabaigos.
Šikšnosparniai – šiltakraujai gyvūnai, vieninteliai skraidantys žinduoliai. Jauniklius patelės maitina pienu. Šikšnosparniai poruojasi rudenį migracijos metu. Patinai ir patelės paprastai gyvena atskirai. Rugpjūtį patinai užsiima teritorijas, kuriose skraido, maitinasi ir vilioja pateles. Jie sukuria savotišką haremą – vienas patinėlis paprastai apvaisina po kelias pateles. Patinai nuo žiemojimo vietos nėra linkę toli migruoti. Pavyzdžiui, mūsų šalyje dažnai sutinkamų migruojančių Natuzijaus šikšniukų ir šikšniukų nykštukų patinai apskritai į Lietuvą nesugrįžta.
Gegužės pabaigoje – birželį patelės veda jauniklius. Jos susitelkia į įvairaus dydžio kolonijas. Atveda gana stambų jauniklį. Jis iš pradžių būna plikas ir aklas, o po mėnesio jau gali skraidyti.
Šikšnosparnis plaukuose
Šie naktiniai gyvūnai iš žinduolių išsiskiria ne tik tuo, kad geba skraidyti, bet ir tuo, kad gali puikiai orientuotis visiškoje tamsoje. Iš savo tamsiausių kertelių jie paprastai išskrenda praėjus dvidešimčiai minučių po saulės laidos. Šikšnosparniai orientuojasi aplinkoje skleisdami ultragarsą ir ausimis gaudydami grįžtantį aidą. Taip jie gali išvengti medžių šakų ar kitokių kliūčių, pavyzdžiui, žmonių plaukų. Tai, kad šikšnosparniai gali įsivelti į žmonių plaukus, R. Karpuškos teigimu, yra tik mitas. Nebent koks neįgudęs jauniklis, nespėjęs laiku pakilti, galėtų įsivelti į vėjo sukeltus ilgus merginos plaukus ir įvaryti jai nemažai siaubo. „Šis mitas kilo, ko gero, senovėje, kai būdavo laikoma, jog moterims viešumoje pasirodyti palaidais plaukais yra nuodėmė. Arba taip būdavo gąsdinamos jaunos merginos, kad vakare greičiau grįžtų į namus“, – dėstė gamtosaugos specialistas.
Dar vienas mitas tas, kad šikšnosparniai geria žmonių kraują. Tiesa, yra tokių rūšių šikšnosparnių, kurie siurbia gyvūnų kraują, tačiau jie Lietuvoje negyvena. „Iš visų Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių maždaug 0,5 proc. gali būti užsikrėtę pasiutlige, tačiau tik penkių rūšių atstovai fiziškai galėtų įkąsti žmogui. Mažesni šikšnosparniai, kurių kūno ilgis – tik apie 4 cm, net odos negalėtų prakąsti, nors turi daugiau kaip 30 dantukų“, – kalbėjo R. Karpuška.
Blogiausia, ką gali šikšnosparniai padaryti žmogui, – tai pridergti palėpę, jeigu joje bus įsikūrusi kolonija, į kurią kartais susitelkia daugiau kaip šimtas skraiduolių.
„Jokiu būdu nereikėtų pradėti kovoti su šiais įnamiais – jau geriau ištiesti didelių polietileno skiaučių, kad gyvūnų išmatas būtų galima lengvai pašalinti. Jeigu vis dėlto tokia kaimynystė – visiškai nepageidaujama, vertėtų paskambinti Lietuvos gamtos fondui, ir mes bendromis jėgomis rasime tinkamą sprendimą“, – sakė gamtosaugos specialistas.
R. Karpuškos teigimu, neretai jiems skambina žmonės, klausdami, ką daryti į kambarį įskridus šikšnosparniui. Šiuo atveju yra dvi išeitys. Tiems, kurie paniškai bijo šikšnosparnių, patariama atidaryti langus, duris, ir neprašytas svečias pats išskris. Jei šių skraiduolių nebijote, paimkite paprasčiausią batų dėžutę, uždenkite ja nutūpusį gyvūnėlį ir su kietu popieriaus lapu pabandykite neprašytą svečią atsargiai įdėti į dėžutę. Tada išnešę ją į lauką atidarykite.
Globojamas gyvūnas
Jau išsiaiškinome, kad šikšnosparnis žmogui negali padaryti nieko bloga. Labiau reikėtų kalbėti apie jo naudą gamtai ir žmogui. Šie naktiniai paukščiai minta įvairiais kraujasiurbiais, be to, juos gaudo ne po vieną, o būriais – mosteli savo sparneliu ir juo tarsi samteliu susemia daugybę vabzdžių. Kad galėtų normaliai gyvuoti, per naktį šikšnosparnis turi suėsti tiek uodų, kurių masė prilygsta trečdaliui jo kūno masės, o tai yra tūkstančiai kraujasiurbių. Didesni šikšnosparniai dar gali sudoroti ir grambuolių ar naktinių drugių.
Kai gamtoje susidaro nepalankios sąlygos šikšnosparniams normaliai maitintis, šie atskleidžia unikalią savybę – susimažina kūno temperatūrą ir pralaukia nepalankų periodą. O artėjant šalčiams susiranda žiemojimo vietas ir penkiems mėnesiams įminga žiemos miegu.
Žmogus – didžiausias šikšnosparnių priešas, netgi didesnis nei kiaunės, katės ar naktimis medžiojantys paukščiai – pelėdos ar apuokai. Į Raudonąją knygą įrašytas šikšnosparnis yra saugomas įstatymų. Už jų naikinimą, brovimąsi į dienojimo, veisimosi ar žiemojimo vietas arba jų niokojimą yra baudžiama.
Gamtos mylėtojai galėtų prisidėti prie šių saugomų gyvūnų gerovės. Paklaustas, kaip žmonės galėtų tai padaryti, R. Karpuška aiškino, kad paprasčiausias būdas – deramai elgtis, nedemonstruoti savo priešiškumo šiems padarams. Dar kilnesnis žingsnis – sumeistrauti namelių šikšnosparniams. Juos galima kelti bet kuriuo metų laiku, išskyrus žiemą.
Šikšnosparnių inkilas, kurį parodė gamtosaugininkas, išoriškai labai panašus į varnėnų inkilą, tik nėra landos šoninėje sienelėje. Šikšnosparniams skirto namelio landa yra apačioje. Tai gali būti 1,5–2,5 cm plyšelis. Jeigu tai daugiakameris inkilas – pertvaromis atskirtais skyriais, – dugno gali visiškai nebūti. Inkilą galima apkalti toliu ar pergaminu, kad geriau laikytų šilumą.
Šikšnosparniams skirtą inkilą galima pakabinti ant pastato sienos ar medžiuose, tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad inkilo landos neuždengtų šakos, mat jos gali trukdyti skraiduoliui patekti į vidų. Įtaisyti inkilą reikėtų ne mažesniame nei penkių metrų aukštyje. Tokiame inkile įsikurs patinėlis, sumanęs ten kurti savo haremą, arba jame veisimosi koloniją sutelks patelės, kurių į tą namelį gali tilpti daugiau nei šimtas.
Rekomendacijas, kaip sukalti inkilą šikšnosparniams, galima rasti interneto svetainėje www.siksnosparniai.lt.
Toks inkilas gali tarnauti apie penkiolika metų. Jeigu iškart jame šikšnosparniai neapsigyvens, tai nereiškia, kad jis – nereikalingas. Galbūt vėliau šis inkilas taps tikras išsigelbėjimas kolonijai.
„Šikšnosparnių nereikia bijoti. Jie nėra tokie baisūs, kaip vaizduojami šiurpą keliančiuose filmuose. Tai mieli gyvūnai, suradę savo nišą gamtoje. Juk jie nieko bloga žmogui nedaro, tad ir jiems nieko bloga nedarykime. Tikiu, kad žmonės su šikšnosparniais gali gyventi nesipykdami. Yra įvairių būdų, kaip prisivilioti ar išvilioti šiuos gyvūnus, tik nereikia jų nei žudyti, nei nuodyti. Jeigu kam nepatinka šikšnosparnių kaimynystė, teskambina į Lietuvos gamtos fondą, ir tikrai rasime kompromisą, kad visiems būtų gerai“, – ragino šikšnosparniais besidomintis gamtosaugos specialistas R. Karpuška.