Žalvarniai peri uoksuose, drevėse, rečiau pastatų plyšiuose, tačiau noriai užima inkilus. Maitinasi žalvarniai atvirose buveinėse (dažniausiai pamiškėse), kur gaudo stambius vabzdžius ar net smulkius roplius.
Deja, ši rūšis priskiriama globaliai nykstančių paukščių kategorijai. Jo populiacija sparčiai mažėja didesnėje rūšies paplitimo arealo dalyje – registruotas didesnis nei 20 proc. jos nykimas per paskutinius dešimt metų.
Nykimo priežastys nėra iki galo aiškios – matomai, atsižvelgiant į blogėjančios būklės mastus ir spartą, neigiamą poveikį daro visa eilė faktorių: blogėjančios sąlygos žiemavietėse (natūralios, pvz. sausros, ar žmogaus veiklos sąlygotos, pvz. natūralių buveinių pavertinas žemės ūkio naudmenomis, masinis skėrių naikinimas, pesticidų platus naudojimas ir kt.).
Migracijos kelyje dalis paukščių krenta nuo Viduržemio jūros regiono medžiotojų rankos ar pagaunami paspęstuose tinkluose bei kituose spąstuose, o perimvietėse nepalankūs pokyčiai vyksta dėl kintančio ūkininkavimo (jo intensyvėjimo), senų, drevėtų medžių nykimo ir kitų priežasčių. Todėl žalvarnio apsauga susirūpinta tarptautiniu mastu. Neseniai parengtas tarptautinis rūšies apsaugos veiksmų planas.
Žalvarnis yra įtrauktas į ES Paukščių direktyvos I-ą priedą, t.y. jos apsaugai turi būti steigiamos specialios saugomos teritorijos. Rūšis taip pat įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus, kuriuose ji priskirta 1 (E) kategorijai – rūšims, atsidūrusioms ties išnykimo riba. Džiugu tik tiek, kad šis, kadaise Lietuvos kaimuose paplitęs paukštis dar sutinkamas mūsų šalyje.
XX amžiaus pradžioje žalvarnis Lietuvoje buvo įprastas paukštis. Nuo 1970 metų pastebėtas akivaizdus paukščių gausos mažėjimas, o 1990 metais Lietuvoje tebuvo 150-200 porų. 2008 metais perinčių porų skaičius šalyje sumažėjo kritiškai ir rūšis atsidūrė ties išnykimo riba. Todėl ornitologai ėmėsi skubių jos apsaugos priemonių.
Vieni iš pirmųjų žalvarnių apsauga susirūpino Druskininkų miškų urėdijos darbuotojai, keldami inkilus Druskininkų apylinkėse. Netrukus ši veikla davė teigiamus rezultatus, nes pirmosios poros pradėjo juose kurtis.
Lietuvos ornitologų draugijai (LOD) 2010 metais pradėjus įgyvendinti tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos BirdLife International remiamą žalvarnių apsaugos projektą, buvo iškelta tinkamo dydžio ir apsaugoti nuo plėšrūnų inkilai žinomose bei potencialiose rūšies perėjimo vietose Druskininkų, Varėnos, Lazdijų, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose.
2012 metais LOD kartu su prekybos tinklu „Iki“ pradėjo projektą, skirtą trijų nykstančių paukščių – uralinės pelėdos (Strix uralensis), žalvarnio (Coracias garrulus) ir kukučio (Upupa epops) apsaugai. Naudojantis „Iki“ finansine parama, jau pirmaisiais metais LOD pagamino ir iškėlė 20 inkilų žalvarniams, kuriuose jau šiemet įsikūrė pirmosios poros. LOD ir jos aktyvių narių dėka žalvarnių nykimą pavyko sustabdyti, tačiau šiuo metu yra žinoma tik iki 10 šių paukščių perėjimo vietų. Todėl bendro LOD ir „Iki‘ projekto metu numatyta ir naujų rūšies veisimosi vietų paieška.
Ornitologai tikisi, kad mūsų šalyje dar išliko ir jiems nežinomų perinčių porų. Tačiau aprėpti palyginti dideles pietinės ir rytinės Lietuvos teritorijas palyginti negausiam ornitologų būriui yra nelengva, juolab pastebėti kartais atsargiai besielgiančius paukščius. Todėl LOD kreipiasi į šalies gyventojus su prašymu pranešti jei šiais ar praeitais metais kam nors nusišypsojo laimė pamatyti vieną gražiausių mūsų šalies paukščių – žalvarnį.
Jei paukščiai peri, ypač jiems auginant jauniklius ar šiems jau palikus lizdą, ši rūšis vis vien nelieka nepastebėta vietos gyventojų ar poilsiautojų Todėl prašome apie tai pranešti LOD (žalvarnių apsaugos projektą vykdantiems ornitologams el. paštu zalvarniai@gmail.com, telefonu 8 686 21857 arba informaciją atsiunčiant adresu Naugarduko 47-3, Vilnius).
Bet kokia informacija apie stebėtus žalvarnius yra labai svarbi, kad sudaryti palankias ir saugias perėjimo sąlygas ir užtikrinti tinkamą šios sparčiai nykstančios rūšies apsaugą.