Šis gyvūnas – tai usūrinis šuo. Usūrinis šuo, kaip sako ir pats pavadinimas, yra šuninių šeimos plėšrus žinduolis.
Gamtininkas Deividas Makavičius paaiškina, kad jie yra visaėdžiai.
„Radęs paukščio lizdą su kiaušiniais jis tikrai nepraleis progos, bet pagauti kokį kiškį laukuose, jam neužtektų pajėgumų. Gyvūnai supranta, kur gali rasti maisto, traukia prie žmogaus. Žuvis jam puikiai tinka“, – tikina jis.
Usūrinis šuo – nuo seno medžiojamas gyvūnas, tačiau jo mėsa nėra valgoma, o kailių pramonė šiuo metu praktiškai sunykusi, todėl medžioti jų nebeliko prasmės. „Juos užveisė Lietuvoje kaip kailinį žvėrelį. Jie gana dažni, tačiau aktyvūs daugiausia tamsiuoju paros metu. Nenuostabu, kad jis užfiksuotas būtent naktį“, – pridėjo gamtininkas.
Šie gyvūnai primena meškėnus, kurie yra invaziniai žvėrys ir laikomi kenkėjais. Tiesa, jie daugiausiai aptinkami Kuršių nerijoje.
Nuo usūrinio šuns skiriasi tuo, kad turi dryžuotą uodegą, yra apie 20–25 cm ilgio, sveria 5–16 kg, gerai laipioja medžiais.
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad usūrinių šunų natūralus arealas – Rytų Azija. Jie buvo aklimatizuoti Europoje ir paplito daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje (nuo 1948 m.) miškingose, pelkėtose vietovėse, upių slėniuose.
Gyvūno kūno ilgis 65–80 cm, uodegos – 15–25 cm, masė pavasarį apie 4–6 kg, prieš žiemos įmygį – 6–10 kilogramų. Kojos trumpos, beveik juodos. Kailis rusvai juosvas, tankus, plaukai ilgi minkšti. Ant skruostų ilgi šviesūs plaukai sudaro žandenas.
Usūriniai šunys gyvena poromis. Slepiasi urvuose, kuriuos kasa patys arba užima barsukų, lapių olas. Gyvena po kelmų išvartomis, aukštų žolių sąžalynuose. Bendrauja naudodamasis daugiausia uosle. Iškilus pavojui gali apsimesti negyvu.
Poruojasi kovo–balandžio mėnesiais, nėštumas apie 60 dienų. Veda 6–7 (kartais iki 19) aklus jauniklius, kuriais rūpinasi abu tėvai. Praregi 8–10 d., subręsta 10 mėnesių. Gyvena iki 10–11 metų.
