Išsipildė profesinis sapnas
E. Snieškus susirinkusiems studentams pasakojo, kad baliniais vėžliais susidomėjo dar būdamas studentu. Tai nutiko 1978 m. po trečiojo kurso atliekant praktiką „Kuculiškių“ draustinyje.
„Ėjau molinga žeme, kuri lipo prie batų ir supratau, kad kojos slidinėja – apsidairiau ir pamačiau, kad tiesiogine to žodžio prasme einu per vėžlių šarvus“, - į tolimus prisiminimus nuklysta balinių vėžlių tyrinėtojas.
Daugybę mokslinės medžiagos apie šių roplių ekologiją surinkęs tyrinėtojas lygino, kuo skiriasi baliniai vėžliai, gyvenantys šiauresniuose regionuose ir pietuose bei kas leido jiems išgyventi prie gana atšiaurių gamtinių sąlygų. E. Snieškus surinktus duomenis panaudojo rašydamas daktaro disertaciją, tačiau keičiantis santvarkoms, keitėsi ir tyrimų metodologija, tad disertacija liko neapginta. Tyrėjas paskaitos metu išreiškė viltį, kad galbūt kažkas iš esamų Gamtos mokslų studentų norėtų tęsti jo pradėtus darbus ir pasinaudoti vertingais jo tyrimų duomenimis.
Vėžlio šarvo spalva irgi turi reikšmę
„Labai svarbus vėžlio išlikimui yra šarvas. Jis ne tik apsaugo vėžlį nuo mechaninio sužalojimo, bet ir perspėja apie besiartinantį pavojų, padeda greičiau kaupti šilumą. Pasikliauti savo nepriekaištinga uosle bei regėjimu vėžlys gali ir vandenyje, ir sausumoje. Unikalus balinio vėžlio gebėjimas išgyventi su minimaliu deguonies kiekiu leidžia jam kurį laiką nekvėpuoti. Reikiamą deguonies kiekį jis gali tiesiog difuzijos metodu išgauti iš vandens“, - sako šių roplių tyrinėtojas.
Paskaitos metu jis atskleidė ir tam tikrus skirtumus, kuriuos teko pastebėti tarp balinių vėžlių šarvų šiauriniuose ir pietiniuose regionuose. „Lietuvoje baliniai vėžliai turi juodus šarvus. Į pietus jie šviesėja, būna taškuoti. Pavyzdžiui, Turmėnijoje balinių vėžlių šarvai visai šviesūs“, - sako biologas. Jis atkreipia dėmesį ir į vyraujančius vėžlių dydžių skirtumus – Šiaurėje baliniai vėžliai stambesni, o pietuose – smulkūs.
Vėžliai mėgsta žiemoti tose vietose, kurios iš po žiemos greičiau įšyla. Todėl dažnai žiemojimui pasirenka, pavyzdžiui, durpingas pelkes, aplink senus apipuvusius iš vandens kyšančius kelmus ir rąstus. Šie pavasarį greičiau įšyla ir aplink juos pirmiausia atitirpsta ledas – tokios gamtinės sąlygos itin tinkamos šilumą mėgstantiems vėžliams.
„Stebina, kad dar nenutirpus sniegui ir ledui, baliniai vėžliai jau ropščiasi ant kelmų, rąstigalių ir šildosi prieš saulutę. Tai – apdairi poravimosi strategija. Būtinybė kaupti ir taupyti energiją vėžlius verčia apdairiai apgalvoti savo elgesį ir nešvaistyti jos veltui. Pavyzdžiui, kad pavasarį nereikėtų vaikytis patelių tarp ledų, patinai dar iš rudens susirenka žiemoti šalia jų. Pabudę pirmieji užima labiausiai įšildomas vietas – kad iki pasirodant patelėms sukauptų pakankamai energijos poravimuisi. Norėdamas sužavėti savo išrinktąją vėžlys turės įrodyti savo pranašumą prieš konkurentus“, - pasakoja E. Snieškus.
Kaip atpažinti – ar vėžlys patinas, ar patelė?
Biologas, dvidešimt metų tyrinėjęs vėžlius, nepatyrusiems gamtininkams gali patarti ir kaip suprasti, kuris vėžlys yra patinas, o kuris - patelė.
„Išsiaiškinti, su patinu ar patele susitikote, galite vos pažvelgę baliniam vėžliui į akis: patelių akių rainelės rudos arba gelsvos, patinų – rudos arba oranžinės. Šarvas taip pat skirtingas: patelių apatinis šarvas lygus, o patinų – įdubęs; viršutinis šarvas – patelių aukštas, o patinų lygus. Galiausiai, galima pasikliauti uodega: jei trumputė, prieš jus patelė, jei ilga – patinas. Patelės, vieną kartą susiporavusios su patinu, savo vidaus lytiniuose organuose susikaupusius spermatozoidus gali išlaikyti iki ketverių metų. Tai joms leidžia kurį laiką dėti apvaisintus kiaušinius net ir tada, kai patinų nebelieka“, - dar vieną balinių vėžlių ekologijos ypatybę atskleidžia E. Snieškus.
Anot tyrėjo, baliniai vėžliai yra itin ilgaamžiai ir gali išgyventi net iki 100 metų. Ilgą gyvenimą jiems pavyksta nugyventi ir dėl to, kad turi labai išvystytą apsaugos nuo plėšrūnų strategiją: „Vėžliai puikiai jaučia grunto virpesius, kuriuos sustiprina šarvas, ir po vandeniu sklindančius virpesius. Kad apsidraustų nuo netikėtų pavojų, net išropoję iš vandens vėžliai laiko į vandenį panardintus vienos kojos pirštus ar uodegos galiuką“, - sako E. Snieškus.
Vietiniams vėžliai - išbandymų objektas
Studentai paskaitos metu teiravosi, kaip į balinius vėžlius reaguoja šalia jų gyvenantys vietiniai. Štai, pavyzdžiui, dzūkai juos lyg ir juokais, lyg ir ne visai nuo seno vadino „geležinėmis varlėmis“. Ar šie ropliai įdomūs, vertingi vietiniams?
E. Snieškus teigė, kad jam tekę girdėti apie keistus vietinių poelgius su baliniais vėžliais. Pavyzdžiui, vietinių dėmesį, aptikus balinį vėžlį, pirmiausiai patraukdavo jų šarvai. „Jų tvirtumą tikrindavo vežimų ratais, o šiuolaikinis jaunimas jau ir traktoriais“, - prasitarė biologas.
Jam taip pat tekę girdėti, kad Tarybų Sąjungos laikais balinių vėžlių šarvo tvirtumą išbandydavo ir į juos bandydami įsmeigti vinį.
E. Mokslininkas kalba, kad anksčiau vietiniai, ardami laukus, ir juose radę šių vėžlių kiaušinių, juos įsikišdavo į kišenes ir parsinešdavo namo. „Kyšt ranką į kišenes, o ten randa išsiritusius iš kiaušinių vėžlius, nes kiaušiniai kišenėje sušyla ir prasikala“, - juokdamasis pasakojo E. Snieškus.
Pačiam dvidešimt metų pragyvenus lyg šeimoje su baliniais vėžliais, šie iki šiol kelia sentimentų, tačiau tyrinėjas prasitaria, kad tiek daug praleidus laiko su šiais ropliais, apima ir pasišlykštėjimo jausmas - „lyg į svetimą miegamąjį būčiau įlindęs“, - ironiškai prasitaria E. Snieškus.
Užbaigdamas paskaitą jis leidosi į filosofinius pamąstymus apie žmogaus kišimąsi į gyvūnijos pasaulį. Jo nuomone, kad jeigu populiacijai negresia išnykimas, ji nežūsta, žmogui kištis turėtų būti draudžiama.
„Yra riba, kada populiacijas reikia gelbėti ir kada palikti ramybėje“, - svarsto E. Snieškus.
GRYNAS.lt primena, kad baliniai vėžliai yra vieni seniausių planetos gyventojų, o Lietuvoje daugiausiai jų randama Pietų Lietuvoje, Lazdijų rajone, nes šios vietos mažiausiai pažeistos melioracijos – gausu seklių ir šiltų balų, smėlėtų šlaitų kiaušiniams dėti.
Dauguma šių gyvūnų gyvenamų vietovių paskelbtos ES svarbos saugomomis „Natura 2000“ tinklo teritorijomis. Manoma, jog Lietuvoje likę vos 300 balinių vėžlių, kurie mūsų krašte gyveno milijonus metų.