Tačiau gamta, puoselėdama naujas rūšis, joms suteikia galimybes išlikti – visi paukščiai turi ne tik savo dėčių išsaugojimo strategiją, bet naudojasi ir jauniklių savisaugos instinktų kompleksu. Būtent – ne vienu instinktu, o jų kompleksais.
Tiriantiems paukščius ar mėgstantiems juos stebėti nekelia nuostabos kiekvienos rūšies prisirišimas prie tam tikro biotopo – gyvenamosios aplinkos, būdingos tik šiai rūšiai. Antai, atvirose pievose, dirvonuose perintys vieversiai, kalviukai, geltonosios kielės yra lengvai pastebimi, tačiau jų lizdai slepiami po kupstais, žolėmis. Šių paukščių kiaušiniai margi, su daugeliu pilkų dėmelių ir taškų – tokius pastebėti sunku. Panašūs yra paukščio lėlio, perinčio atviruose pušynuose, ant aukštapelkės kupstų, kiaušiniai – dėmėti, nepastebimi jokiam plėšrūnui. Kad ši spalva patikimai apsaugo dėtis, liudija faktas, kad lėlys deda tik 2 kiaušinius. Jeigu būtų didesnis žuvimo pavojus, dėtys būtų keletą kartų gausesnės.
Dėčių slėpimas – ne tik kiaušinių spalva; antys, kurių kiaušiniai gelsvi ar molio spalvos, vienspalviai, savo brangenybes apsaugo lizdą užklodamos savo pūkais. Paukščiai, perintys drevėse, inkiluose, paprastai deda baltus, žydrus kiaušinius – jų saugoti, slėpti nereikia. Panašūs – pakankamai pastebimi - ir stambiųjų paukščių, kurie gali patys apginti savo lizdus, kiaušiniai.
Kur kas sudėtingesnis paukščių jauniklių pasaulis. Elementariai jaunikliai skirstomi į lizdatūpius (arba paukščiukinius) ir vedžiojamuosius (viščiukinius). Pirmieji išsirita neregintys, dažnai - visai pliki ar su retais pūkais, todėl augti gali tik šildomi ir maitinami tėvų. Jie labai pažeidžiami, todėl daugelio tokiu būdu besiveisiančių paukščių perėjimo trukmė trumpa – kad būtų lengviau ir greičiau kompensuoti netektis.
Tiesa, šie paukščiukai turi kai kurias svarbias savisaugos savybes: dažnai lizdus palieka po poros savaičių, dar nemokėdami gerai skristi. Jie pasklinda aplink lizdą, tupi šakose ir laukia su maistu atskrendančių tėvų. Tokį jauniklį suradęs plėšrūnas gali sunaikinti tik jį, o kiti šios vados paukščiukai išlieka. Jeigu jie iki pat skraidymo brandos liktų lizde, padidėtų grėsmė žūti visai vadai. Beje, taip daro ir kiti, pakankamai stambūs paukščiai, perintys ant žemės. Stebint balines pelėdas teko įsitikinti, kad 8 – 10 dienų sulaukę jaunikliai (jų kartais būna iki dešimties) pasklinda žolėje aplink lizdą ir tūno čia laukdami tėvų.
Patys įdomiausi jaunikliai tų rūšių, kurios peri ant žemės ir išveda jau labai savarankiškus, iš karto lesalo ieškančius ir pasislėpti gebančius jauniklius. Nuostabiausia jų savybė – pūkų, o vėliau – ir plunksninio apdaro spalva: ji marga, puikiai priderinta prie aplinkos. Beje, nors mūsų jau minėtas lėlys nėra paukščiukinis, tačiau jo jaunikliai nuo pat pirmųjų dienų veikiau primena kankorėžį ar kerpių gniužulą, nei paukščiuką.
Prie aplinkos puikiai priderinti ančių, tilvikų, kirų, žuvėdrų, vištinių paukščių jauniklių apdarai. Jeigu nuo kelio stebėsite dirvonu skubantį pempiuką ir pamesite jį iš akių, po to vėl jį surasti bus beveik neįmanoma. Ir kitų tilvikų jaunikliai, prigludę prie žemės, neišsiduoda, paprastai nepuola bėgti net pavojui priartėjus. Šių jauniklių apdaro raštai sudėti iš neryškių spalvų – pilkos, juodos, baltos. Jų varijavimas sukuria puikų slepiamąjį rūbą.
Ar tai gali paukščiukus apsaugoti? Daugeliu atvejų – taip. Tačiau kai kurios rūšys, auginančios tokios spalvos jauniklius, deda labai dideles dėtis (kurapkos iki 20, tetervos – 12 kiaušinių), tad galima susidaryti nuomonę, jog vien spalvos ir slepiamojo rūbo nepakanka. Jeigu viena tokia dėtis ar vada žūsta, šis nuostolis kompensuojamas kitos poros.
Gyvūnai savo išlikimo strategijos nekuria patys – ji teko jiems „iš gamtos“. Tačiau kiekvienas, net pats mažiausias pūkuotas tilviko jauniklis moka puikiai naudotis visais savo rūšies savybių privalumais.
