Herpetologas Gerardas Paškevičius sako, kad nuotraukoje matomas geltonskruostis žaltys, o praryti jis bando pilkąją rupūžę.
Kiek anksčiau jis Grynui yra sakęs, kad gyvačių apatinis žandikaulis nėra suaugęs, tarp apatinio žandikaulio yra perskyrimas ir tampri plėvelė, kuri joms leidžia labai plačiai išsižioti, o taip išsižiojusios gyvatės gali praryti ir labai didelį grobį.
Vis dėlto herpetologas spėja, kad nuotraukose matoma rupūžė nuo žalčio mėginimų ją suėsti greičiausiai išsisuko.
„Suveikė labai įdomus rupūžės gynimosi mechanizmas. Ką ji daro? Ji savo kūną pripildo oro ir stipriai išsipučia tam, kad atrodytų didesnė. Kadangi mūsų Lietuvoje gyvenantys žalčiai nemoka savo aukos smaugti, o bando ryti gyvą, kartais šita išsipūtimo taktika padeda ir rupūžė būna išspjaunama. Tačiau kartais žaltys būna labai atkaklus ir vis dėlto rupūžę praryja, nes kaip jau esu minėjęs, gyvačių apatinis žandikaulis nėra suaugęs ir jos gali ryti labai didelį grobį“, – sako jis.
Pašnekovas kalba, kad pasaulyje yra atvejų, kai gyvatės prarijo gerokai per didelį grobį ir dėl to joms plyšo pilvas.
G. Paškevičius sako, kad nors pasakyti, kaip iš tiesų baigėsi rupūžės ir žalčio kova sunku, tačiau iš nuotraukų matyti, kad storiausia aukos vieta dar nepraryta, o tai ir yra didžiausia kliūtis.
„Sunkiausia gyvatėms ryti grobį iki šonkaulių, klubu, nes tai plačiausia vieta. Jei ten praryja, toliau nėra nieko sunkaus. Kartais būna taip, kad gyvatės yra labai alkanos ir čiumpa, ką gali, o tada jau žiūri, ar pavyks suėsti, ar ne“, – priduria jis.