Gulbės nebylės sugrįžo netikėtai
Lietuvoje peri ir gyvybingas populiacijas turi dviejų rūšių gulbės: gulbės nebylės (Cygnus olor) ir gulbės giesmininkės (Cygnus cygnus). Kartais galima pastebėti dar dviejų rūšių gulbių – mažųjų ir juodųjų, tačiau šiuo metu jos mūsų krašte neperi. Mažosios gulbės – tik migrantės (neturi pastovios populiacijos Lietuvoje), o juodosios dažniausiai stebimos kaip iš nelaisvės pasprukę paukščiai.
Lietuvoje perinčių ir gyvybingas populiacijas turinčių gulbių rūšys skiriasi viena nuo kitos. Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis GRYNAS.lt pasakoja, kad gulbės nebylės – nuo seno mūsų krašte gyvenusi gulbių rūšis, kuri Lietuvoje jau viduramžiais buvo saugoma įstatymų, už jų nužudymą grėsė didžiulės nuobaudos, o jų medžioklė buvo išimtinai didikų privilegija. Tačiau XVIII amžiuje, suklestėjus paukščių medžioklei, gulbių nebylių populiacija smarkiai sumažėjusi ne tik mūsų krašte, bet ir visoje Europoje. XIX amžiuje, susirūpinus šios rūšies apsauga, daugumoje iš Vakarų Europos dvarų parkuose likusių paukščių, buvo pradėtos rūšies atkūrimo iniciatyvos. Taip šie paukščiai, plisdami per Vokietiją ir Lenkiją, pasiekė ir mūsų kraštus.
XX amžiaus pradžioje gulbės nebylės dar buvo laikomos išnykusia rūšimi, tačiau 4 dešimtmetyje jos jau bando perėti Pietų Lietuvoje. Ne visi pirmųjų porų bandymai buvo sėkmingi, kol jos neįsitvirtino Žuvinto ežere, kuriame jos buvo stipriai saugomos.
„XIX amžiuje, pradėjus rūpintis jų apsauga, rūšis atsigavo ir pradėjo plisti. Po ilgos pertraukos tarpukario laikotarpiu pirmosios perinčių gulbių nebylių poros pastebėtos Metelių, Obelijos ežeruose ir Žuvinto rezervate. Tačiau tik pastarajame jos įsitvirtino, iš kur išplito po visą šalį. Pirmiausia Žuvinte, prof. Tado Ivanausko iniciatyva, pradėtos saugoti perinčios gulbės. Dėl to jų vietinė populiacija pradėjo gausėti ir taip gulbės nebylės sugrįžo ilgam“, – gulbių nebylių Lietuvoje istoriją prisimena L. Raudonikis.
Eurazijoje gulbės nebylės paplitusios nuo Skandinavijos iki Usūrio. Arealas šiaurėje siekia pietų Skandinaviją, Obės aukštupį, pietuose – Tibetą, Iraną, Mažąją Aziją, Balkanus, pietų Prancūziją. Žiemoja Vakarų Europoje, Viduržemio, Juodosios, Kaspijos jūrų pakrantėse.
Į Lietuvą užsuko atsitiktinai
Kita Lietuvoje perinti gulbių rūšis – gulbės giesmininkės. Tai – šiaurinė rūšis, kilusi iš miškatundrių ir taigų. Anksčiau perėjusi Skandinavijoje, Estijoje, Rusijoje ji pradėjo plisti ir į kitas teritorijas. Anot ornitologo L. Raudonikio, mūsų šalyje gulbės giesmininkės įsikūrė netikėtai ir pamažu.
„Lietuvoje gulbė giesmininkė perėti pradėjo tik XX a. pabaigoje. Tai Lietuvos gamtininkams buvo labai netikėta, nors Latvijoje ji perėjusi jau kokį dešimtmetį. Perėdavo ir Estijoje, aukštapelkių ežeriukuose, t.y. būdingose šiaurės kraštams buveinėse. Pas mus gulbės giesmininkės surado antrines buveines. Pirmiausia pradėjo perėti žuvininkystės tvenkiniuose, apaugusiuose, apleistuose karjeruose, kitose nuošaliose užžėlusiuose vandens telkinukuose“, – apie gulbių giesmininkių įsikūrimą Lietuvoje pasakoja ornitologas.
Tai, kad gulbės giesmininkės pradėjo perėti Lietuvoje, pasak L. Raudonikio, galėjo lemti ne tik palankios gamtinės sąlygos mūsų šalyje, bet ir gausėjančios šių paukščių populiacijos dėl jų ir kitų paukščių stiprinamos apsaugos Vakarų Europoje esančiose žiemovietėse (gulbių giesmininkių sankaupų vietose).
„Nors perimvietėms sąlygos buvo geros, tačiau gulbių giesmininkių plitimas, ko gero, labiau siejamas su jų ir kitų žiemojančių paukščių apsauga Vakarų Europoje: Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje. Šiose šalyse sustiprinus paukščių migrantų apsaugą, gulbės giesmininkės turi galimybę sėkmingai peržiemoti, populiacijos būklė labai pagerėjo ir jos pradėjo plisti. Lietuvoje tai buvo nauja perinti rūšis, nors laikinai viešnagei migracijų metu gulbės giesmininkės pas mus reguliariai apsistodavo“, – aiškina Lietuvos ornitologų draugijos direktorius.
Viena stambesnė už kitą
Nors atrodo, kad gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės išvaizda yra labai panaši, iš tiesų, gerai įsižiūrėjus, galima matyti skirtumų. Pavyzdžiui, gulbės nebylės snapas – oranžinis ar rausvai oranžinis, virš snapo – juodas gumbas, o giesmininkės snapas yra geltonas, be to, ji neturi gumbo virš snapo.
Šios dvi gulbių rūšys skiriasi ir savo dydžiais. Ornitologas L. Raudonikis pasakoja, kad gulbė nebylė yra stambesnė už gulbių giesmininkę: „Gulbė nebylė – stambiausias Lietuvos paukštis. Patino svoris siekia net 12 kg, o jei dar žmogus prišeria – ir 14 kg. Giesmininkė yra maždaug trečdaliu mažesnė gulbė, tačiau ji be galo arši kovotoja ir dažniausiai ji laimi kovoje dėl teritorijos su nebylėmis.“
Kita vertus, kaip pabrėžia pašnekovas, gulbė nebylė yra aršesnis paukštis nei gulbė giesmininkė. Gindama savo jauniklius ir teritoriją, ji puola, veja ne tik kitus vandens paukščius, bet ir žmones. Gulbių giesmininkių patinai taip pat aršiai gina savo teritoriją, tačiau tik nuo savo gentainių: nei žmogaus, nei kitų paukščių gulbės giesmininkės nepuola.
„Jeigu giesmininkė užsiėmusi teritoriją, nebylei nėra šansų sugyventi su ja. Patinas aršiai gina savo teritoriją nuo savo gentainių, tačiau su kitų rūšių paukščiais sugyvena gerai“, – sako L. Raudonikis.
Peri skirtinguose vandens telkiniuose
Tačiau gulbių giesmininkių ir gulbių nebylių susidūrimai nėra labai dažni, nes abi rūšys dažniausiai peri esant skirtingoms sąlygoms. Gulbės giesmininkės peri apleistuose vandens telkiniuose, vengia žmogaus, o jei kokį pastebi – slepiasi. Ir savo jauniklius gulbė giesmininkė į atvirus vandenis išveda tik tada, kai šie jau būna gerokai ūgtelėję. Gulbės nebylės dažniausiai peri atviresniuose vandens telkiniuose. Abiems rūšims patinka žuvininkystės tvenkiniai, kuriuose yra didžiausia tikimybė, kad gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės susitiks.
Peri gulbės tik trečiaisiais savo gyvenimo metais. Tačiau kitaip nei kitos paukščių rūšys, jos, būdamos dar nesubrendusios, sugrįžta į savo perėjimo vietas. Todėl, kaip aiškina ornitologas L. Raudonikis, kartais gali atrodyti, kad vienoje vietoje matome labai daug perinčių gulbių, kai iš tiesų didžioji dalis jų bus dar jaunos arba subrendę, bet dar poros nesuradę (arba praradę) paukščiai.
„Vienoje vietoje galime matyti ir jaunų, ir senų gulbių, tokių, kurios nesusiporavo ar jų poros narys žuvo. Vasaros viduryje jos susiburia į būrelius, tarpusavyje nekonkuruoja, tiesiog gyvena. Todėl gali atrodyti, kad nebylių gulbių labai daug, bet iš tiesų perinčių yra gerokai mažiau“, – aiškina ornitologas.
Remiantis naujausiais tyrimais, Lietuvoje šiuo metu peri 1000 – 1200 gulbių nebylių. Stebimas tam tikras populiacijos mažėjimas, tačiau populiacijos būklė tebėra gera. Kelis kartus daugiau yra neperinčių (lytiškai nesubrendusių) gulbių, kurios formuoja nelizdines sankaupas. Tikslus skaičius nežinomas.
Gulbių giesmininkių, anot ornitologo, yra kur kas mažiau. Lietuvoje šiuo metu peri 130 – 150 gulbių giesmininkių. Jos yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Šiuo metu mokslininkai domisi, kurias rūšis reikėtų įtraukti į naują sudarinėjamą Raudonąją knygą. L. Raudonikis mano, kad dėl mažėjančio potencialių buveinių skaičiaus, gulbės giesmininkės turėtų ir toliau likti saugomų rūšių sąrašuose.
„Jų populiacija Lietuvoje prasidėjo nuo kelių porų, o dabar jų skaičiuojama šimtais. Nors nebylės lygio dar nepasiekė. Be abejo, naujų, ramių vietų vis ieško, bet, matyt, nebylių populiacijos nepasieks. Giesmininkėms išlieka potenciali nykimo grėsmė dėl jos elgsenos ypatumų veisimosi metu, nors individų šiuo metu ir gausėja. Tačiau šią rūšį reiktų palikti saugomų rūšių sąraše vien dėl nedidelio kiekio potencialių veisimosi buveinių“, – tikina mokslininkas.
Iš Raudonosios knygos bus išbrauktos
Tačiau į šiuo metu ruošiamą Raudonąją knygą (atnaujinamas saugomų rūšių sąrašas) gulbės giesmininkės nėra įtraukiamos. Prie naujojo sąrašo sudarymo prisidėjęs ir informaciją apie gulbes giesmininkes rinkęs ornitologas, Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių ekologijos laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas Vitas Stanevičius sako, kad šiuo metu gulbių giesmininkių populiacija auga ir ši rūšis nebeatitinka kriterijų, būtinų būti įtrauktai į Raudonąją knygą.
„Sudarant naująją Raudonąją knygą, mokslininkams reikėjo vadovautis griežtais reikalavimais, kurie nustato, ar rūšis bus įtraukiama į Raudonąją knygą. Tai Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUNC) sudarytas kriterijų sąrašas, pagal kuriuos buvo atrinktos į Raudonąją knygą įrašytinos rūšys. Tokiu būdu daug rūšių, kurios įrašytos į dabar dar galiojančią Raudonąją knygą, į naująją nebepateks. Vienas iš tų kriterijų, pavyzdžiui, yra neįtraukti tų rūšių, kurių populiacija šiuo metu didėja. Arba, jei populiacijos dydis yra didesnis už kritinį (nustatytą IUNC). Gulbė giesmininkė neatitinka nė vieno iš šių kriterijų. Gulbės giesmininkės populiacija ne tik pakankamai gausi, bet ir ji užima naujas buveines, gali iš potencialios perimvietės išstumti gulbę nebylę“, – aiškina mokslininkas.
Planuojama, kad naujoji Raudonoji knyga pasirodys šių metų pabaigoje. V. Stanevičius akcentuoja, kad gali būti, jog rūšys, nepatekusios į naująją Raudonąją knygą, darkart bus peržvelgiamos ir apsvarstomos, ar joms nereikia tam tikrų apsaugos priemonių.
Įspūdingos gulbių tuoktuvių giesmės
Dar vieną skirtumą tarp gulbių nebylių ir gulbių giesmininkių nusako jų pavadinimai. Lietuvos ornitologų draugijos direktorius L. Raudonikis pasakoja, kad gulbės giesmininkės – vertos joms duoto pavadinimo. Mat, jų giesmė vėlų ir tylų vakarą skamba ypač įspūdingai. Gražiausios gulbių giesmininkių giesmės skamba per jų tuoktuves, kuomet patinas gieda ir demonstruoja savo nepaprastą grožį, norėdamas sužavėti patelę. Giesmininkių giesmės melodingos ir garsios.
Gulbėms nebylėms būdingos vizualinės tuoktuvės, kai patinai vilioja pateles savo dydžiu, stiprybe, sparnų galia, grožiu ir dydžiu.
Abi šios gulbių rūšys komunikuoja ir skrisdamos pulke: „Nebylės gulbės leidžia į kriuksėjimą panašius garsus. Jos taip komunikuoja. Kai skrenda, galima girdėti į švilpimą panašų garsą, kurį sukelia jų sparnų mostais skrodžiamas oras. O giesmininkės tarpusavyje komunikuoja garsiai klykaudamos, panašiai kaip gervės. Jis ypač gerai ir iš toli girdimas vėlų vakarą, kai gamtoje tyla. Klykauja jos ir tada, kai skrenda, kad neatsiskirtų nuo pulko, nepasiklystų rūke ir pan.“
Kartais prireikia pagalbos
Nors gulbės – paukščiai migrantai, vėlyvą rudenį dar tenka pastebėti nedidelius šių paukščių būrelius ar pavienius individus. Ornitologas L. Raudonikis aiškina, kad sutikti žiemojančią gulbę giesmininkę galima nebent labai retai, pasilieka nebent pavienės poros. Šiek tiek didesnė tikimybė žiemą pamatyti gulbes giesmininkes yra nebent Nemune prie Kauno hidroelektrinės.
„Kaune yra iki 10 paukščių, kurie reguliariai ten žiemoja. Pora gulbių teko matyti žiemojančių Elektrėnų mariose prieš 40 metų, bet tai buvo retas atvejis“, – pabrėžia specialistas.
Jis tęsia, kad visada yra tikimybė pastebėti pavienius individus, dėl tam tikrų priežasčių nespėjusius išskristi į šiltuosius kraštus arba tas gulbes, kurioms Lietuva yra tarpinė migracijos stotelė. Taip pat gulbių giesmininkių galima pamatyti Kuršių mariose, kur jos būna tol, kol užšąla marios ir Nemuno deltos apsemtos pievos.
Gulbės nebylės žiemoti Lietuvoje pasilieka dažnai. Pasak L. Raudonikio, dėl švelnaus klimato ir pakankamai maisto jos Lietuvoje užsibūna, o vėliau, kai paspaudžia šaltukas, gulbės tik klaidžioja ir ieško maisto.
„Viena to priežasčių yra vėliau užšąlantys vandens telkiniai. Jos užsibūna Lietuvoje, suvėluoja išskristi, jų migracijos instinkto nebelieka ir, vandens telkiniams užšalus, jos tik klaidžioja ir ieško, kur prisiglausti. Kaip mes galime padėti gulbėms? Jokiu būdu negalima jų šerti rudenį, kai jos pačios dar gali rasti maisto. Nes tokiu būdu slopinamas jų instinktas migruoti. Žmonės jas šeria, jos neišskrenda ir tada prasideda bėdos, kai ateina žiema“, – pabrėžia pašnekovas.
Jis taip pat primena, kad gali būti, jog staiga užšalus vandens telkiniams, gulbėms gali prireikti pagalbos: užšalus ledui, kartu jame gali įstrigti ir ten esantys paukščiai: „Tai išskirtiniai atvejai, nėra labai rimta grėsmė, bet būna. Užšalusias jas gali užpulti šunys ar lapės, todėl reiktų jas pagauti ir kažkur išvežti, bet tai gali daryti tik gelbėtojai, su specialia įranga, tad žmogus turėtų nerizikuoti.“