Vabzdžių prisitaikymas prie aplinkos: vieni apsigaubia išskyromis, kiti - pameta galūnes

GRYNAS.lt jau rašė, kad pasaulyje galimai gyvena apie 5 mln. vabzdžių rūšių. Tokią gausią jų populiaciją labiausiai lemia jų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos. Kokių maskuočių vabzdžiai imasi norėdami išvengti nepageidaujamo dėmesio?

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas Romas Ferenca sako, kad didelė dalis vabzdžių labai „išradingai“ maskuojasi, prisitaiko prie aplinkos kūno spalva ir forma ir tampa nematomi savo priešams. Jis pateikia keletą įdomių pavyzdžių: „Putinių cikadų lervos gyvena ant augalų lapų, apsigaubusios specifinėmis išskyromis, panašiomis į putas, tai jas apsaugo nuo vabzdžialesių paukščių. Daugelio drugių sprindžių vikšrai daugiau panašūs į nudžiūvusias medžių šakeles, nei į gyvą organizmą“, -pastebi R. Ferenca.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis vabzdžių kaip apsaugos nuo priešų priemonę naudoja ir chemines medžiagas.

„Gamtoje dažnai galima pamatyti ryškiaspalvių, kontrastingų spalvų į akis krentančių vabzdžių. Dauguma šių vabzdžių (boružės, skaudvabaliai, žygiai, širšės, vapsvos, blakės) turi cheminių apsigynimo priemonių, todėl vabzdžiaėdžiai gyvūnai jų vengia“. Šių vabzdžių organizme yra įvairių toksiškų junginių, kurie veikia nervų sistemą ir sukelia nemalonumų juos puolatiesiems.

Dar vienas plačiai tarp vabzdžių paplitęs maskavimosi reiškinys – mimikrija (apsaugos priemonė, kuomet nekenksmingas vabzdys kūno forma ir spalva imituoja kokį nors „nevalgomą“ vabzdį). Pavyzdžiui, žiedmusės imituoja širšes ir kamanes, kai kurie ūsuočiai – širšes.

„Drugiai stiklasparniai, turintys skaidrius plėvinius sparnus ir geltonai - juodai dryžuotą pilvelį yra labai panašūs į vapsvas. Mirmekofiliniai vabzdžiai t.y. gyvenantys skruzdėlynuose, kūno forma ir dydžiu būna labai panašūs į skruzdes“, - sako entomologas.

Kai puola priešai – pameta galūnes

Bene viena įdomiausių vabzdžių maskuočių – gebėjimas pavojaus metu „pamesti“ vieną ar kelias galūnes. „Ši savybė būdinga ilgakojams uodams, skėriams, žiogams. Uodai turi labai ilgas kojas, neretai gerokai ilgesnes už kūną, Jeigu tokį uodą bando pagauti koks nors vabzdžiaėdis gyvūnas ir nučiumpa už kojos, ši tuoj pat atitrūksta nuo kūno, o uodas pasprunka. Ši „operacija“ uodui visai neskausminga. Autotomija taip pat būdinga ir skėriams bei žiogams, ilgos užpakalinės jų kojos taip pat labai lengvai atitrūksta nuo kūno“, - pasakoja R. Ferenca.

Anot entomologo, kai kurie vabzdžiai, iškilus pavojui, geba apsimesti esantys negyvi. Jie krenta ant žemės, suglaudžia visas galūnes ir ramiai guli, kol praeina pavojus. Taip elgiasi dauguma vabalų, gyvenančių ant augalų - lapgraužiai, straubliukai.

„Vabzdžių pasaulyje taip pat labai paplitęs parazitavimo reiškinys - vienos rūšies vabzdžiai parazituoja kitus. Vabzdžiams būdingas endoparazitizmas, tai yra vystymasis organizmo viduje, - sako R. Ferenca ir priduria, kad toks reiškinys būdingas plėviasparniams (ichneumonidams, brakonidams, chalcidams), kai kuriems dvisparniams (tachinoms). -Vabzdžio - parazito patelė deda kiaušinėlį į aukos t. y. kitos rūšies vabzdžio lervos kūną (šeimininko). Iš kiaušinėlio išsiritusi parazito lerva minta šeimininko audiniais. Yra vabzdžių, parazituojančių kitų vabzdžių padėtus kiaušinėlius, tai vieni mažiausių vabzdžių pasaulyje – trichogramos“.

Atsparūs ir karščio, ir šalčio rekordams

Pasak Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologo, vabzdžiai ypatingi ir tuo, kad gyvena praktiškai visoje žemėje - jų yra ir snieguotose viršukalnėse, ir karščiausiose dykumose.

„Vienas įdomiausių vabzdžių prisitaikymų, tai jų sugebėjimas išgyventi šaltyje. Dalis vabzdžių žiemoja suaugėlio ar lervos stadijoje. Jų organizmas gamina specifinį junginį, kuris neužšąla žemoje temperatūroje, todėl vabzdžiai nežūva, nes jų organizme ir toliau gali vykti medžiagų apykaita (organizmo terpė išlieka skysta)“, - pasakoja mokslininkas. Jis sako, kad vienas tokio prisitaikymo pavyzdžių galėtų būti aukštikalnėse, ledynų pakraščiuose gyvenanti ledyninė podūra, kuri kiekvieną vakarą užšąla, o rytą, patekėjus saulei vėl atšyla.

R. Ferenca

Kai kurie vabzdžiai, iškilus pavojui, geba apsimesti esantys negyvi. Jie krenta ant žemės, suglaudžia visas galūnes ir ramiai guli, kol praeina pavojus.

„Šis smulkus vabzdys minta spygliuočių sporomis, kurias į aukštikalnes užneša vėjas. Vabzdžiai taip pat gyvena ir Grenlandijoje bei Antarktidoje, kur labai mažai augalų ir didesnę metų dalį tęsiasi žiema“, - ledyninės podūros gyvenimo ypatumus atskleidžia R. Ferenca.

Kitas kraštutinumas, būdingas kai kuriems vabzdžiams, pavyzdžiui, gyvenantiems dykumose  - gebėjimas prisitaikyti net ten,  kur ištisus dešimtmečius nelyja ir oro temperatūra siekia 40 -50 °C.

„Pavyzdžiui dykumose gyvenantys juodvabaliai turi labai storą chitino dangą, kuri apsaugo juos nuo vandens išgarinimo. Šie vabalai reikalingą vandens kiekį gauna iš maisto (augalų)“, - sako pašnekovas.

Jis akcentuoja, kad tokių „ekstremalų“ pasaulyje nedaug, nes didžioji dalis vabzdžių gyvena šiltai ir patogiai atogrąžų srityse, kur vegetacija trunka ištisus metus, niekada netrūksta šilumos, drėgmės ir maisto. „Vabzdžių pasaulis ten turtingiausias ir labiausiai stebinantis spalvų ir formų įvairove. Kuo toliau nuo ątogrąžų – tuo skurdesnė vabzdžių fauna“, - apibendrindamas sako  vabzdžių specialistas R. Ferenca.