GRYNAS.lt rašė, jog giedromis vasaros naktimis danguje galima išvysti sidabriškuosius debesis. Tokį gražų reginį liepos antrosios naktį užfiksavo dangaus reiškinius mėgstantis stebėti fizikas Justinas Galinis. Jis perspėja – tikimybė pamatyti sidabriškuosius debesis šią vasarą – maža ir menksta su kiekviena prabėgusia liepos diena!
„Tokie debesys matomi tik vasaros naktimis, danguje pasirodo po saulėlydžio praėjus maždaug valandai ir išnyksta prieš saulėtekį, kol jų nenustelbia aplinkinė šviesa. Be to nakties reikia giedros - kad šių debesų nedengtų įprastieji, esantys žemiau. Sidabriškųjų debesų pasirodymas labai susijęs su Saulės aktyvumu. Dažniausiai jie matomi tada, kai Saulės aktyvumas mažiausias, nes dėl to 80-ies kilometrų aukštyje esantis sluoksnis būna žemesnės temperatūros - didesnė tikimybė metanui sušalti į ledą“, - dėstė fizikas Justinas.
Kadagi Saulės aktyvumas šią vasarą yra pačiame pike, tikimybė pamatyti sidabriškuosius debesis yra viena mažiausių. Taigi tie, kam pavyks juos pamatyti ar užfiksuoti gali girtis pastebėję šiam laikotarpiui gana retą reiškinį.
„Didžiausia tikimybė juos pamatyti būna liepos pirmąją dekadą, nors šiaip retsykiais pasirodo visos vasaros metu“, - atskleidė J. Galinis.
Žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ profesorius Audrius Dubietis rašė, jog sidabriškieji debesys švyti todėl, kad vis dar atspindi nusileidusios saulės šviesą. Tuo metu įprasti troposferiniai debesys tamsiame danguje nėra matomi, nebent – kaip tamsūs šešėliai. Švytintys debesys geriausiai matomi po vidurnakčio arba prieš aušrą.
Lietuva šiuo atveju yra patogioje geografinėje padėtyje, nes keliaujant šiauriau nuo 65 laipsnių šiaurės platumos sidabriškųjų debesų išvysti nėra įmanoma. Šie debesys yra mezosferos sluoksnyje – daugiau nei 80-ies kilometrų aukštyje. Tokiame aukštyje - mezosferoje - net ir vasarą temperatūrą būna žemesnė nei -125 º C. Todėl nuostabūs debesys, kuriuos matome danguje - ne kas kita kaip ledo kristalų sankaupos dideliame aukštyje.