Kol kas apie atokvėpį galvoti negalima – šią savaitę laukiamas dar didesnis prieaugis.
Pasak rezervato direktoriaus Algio Butlerio, prognozuoti, kiek kurtiniukų šiemet užaugs, – sunku, nes ne visi paukščiukai išgyvena.
Rudenį užaugę ir sustiprėję paukščiai bus paleidžiami rezervate. Taip siekiama atstatyti kurtinių populiaciją Karšuvos girioje, kurioje paskutiniai kurtiniai buvo užfiksuoti XX a. viduryje. Iki šiol pastangos buvo sėkmingos: šią žiemą gyvūnų apskaitos metu Šilinės girininkijoje buvo pastebėtas 2011 metų spalį paleistas kurtinys.
Dabar rezervate gyvena 14 suaugusių kurtinių: 4 patinai ir 10 patelių, kurių keturios šiuo metu peri.
Faktai
Kurtinys (Tetrao urogallus) – tetervininių (Tetraonidae) šeimos vištinis paukštis.
Paplitęs Eurazijoje – nuo Pirėnų kalnų iki Užbaikalės.
Išvaizda
Didžiausias miškų paukštis. Kūno ilgis 61-86 cm. Uodega apvali, sparnai platūs, kojos apaugusios plunksnomis.
Patinas beveik kalakuto dydžio, 4,5-5 kg svorio. Galva, kaklas, kūno šonai ir apatinė dalis bei antuodegis juodi. Sparnai, uodega ir nugara rudi. Krūtinė žvilga žalsvu ar melsvu atspalviu. Sparnuose yra dėmių. Smakro plunksnos ilgesnės už kitas galvos plunksnas, todėl, kai paukštis jas pašiaušia, atrodo lyg su barzda. Virš akių – nedidelės odinės raudonos spalvos dėmės (vad. papuošalais).
Patelė daug smulkesnė už patiną, 2,5-3 kg svorio. Viršutinė kūno dalis tamsiai ruda su baltomis ir gelsvai rudomis dėmėmis. Apatinė – šviesiai pilka. Kaklas ir krūtinė rudi. Uodega juosvai ruda ir su balsvai pilkomis vairuojamųjų plunksnų viršūnėmis.
Jaunikliai iki pirmojo šėrimosi panašūs į pateles.
Greitai ir lengvai bėgioja žeme. Kyla labai triukšmingai, tankiai mosuodami sparnais. Skrenda tiesia linija. Tupia medžiuose ir ant žemės.
Gyvensena
Gyvena mišriuose eglės-pušies medynuose, aukštapelkių ir pereinamojo tipo pelkių aplinkoje. Mėgsta miško aikšteles, pieveles, kirtavietes, gaisravietes.
Poligamas. Kovo-balandžio mėnesiais ruošia tuoktuves. Tuoktuvėms patinai pasirenka brandžių ar bręstančių pušynų aikšteles, aukštapelkių saleles bei pakraščius. Žiemos pabaigoje sniege išraižyti rėžiai rodo kurtinių ruošimąsi tuoktuvėms. Tuoktuves kelia labai anksti ryte, dar neprašvitus, tupėdami medžiuose ar vaikščiodami žeme.
Po tuoktuvių patelės netoliese ant žemės krauna lizdus. Deda 6-8 (kartais iki 10) balsvai rusvus, rudai arba rausvai dėmėtus, taškuotus kiaušinius. Peri 24-28 paras. Jaunikliai – viščiukiniai. Minta vabzdžiais, uogomis, lapeliais, pumpurais, žiedais.
Suaugę kurtiniai lesa uogas (mėlynes, girtuokles, avietes, katuoges, gervuoges), pumpurus, lapus, vabzdžius, kirmėles, moliuskus. Rudenį išskrenda į pamiškes. Ten renka sėklas, akmenėlius (virškinimui), kadagio uogas, drebulių lapus. Patinai žiemą lesa pūšų spyglius, patelės – beržų, alksnių žirginėlius ir pumpurus.
Ištisus metus gyvena pamėgtuose miškuose, migruoja tik ieškodamas maisto, ramybės ir saugumo.
Lietuvoje
XX a. gerokai sumažėjo, negausi rūšis, gyvena daugiau Pietryčių ir Rytų Lietuvos miškuose. Globojamas. Gyvenamosiose ir tuoktuvių teritorijose ribojama ūkinė veikla. Įrašytas į Lietuvos Raudonąją Knygą. Medžioti paukštį draudžiama.