Parazituoja ant medžių
Keliaujant po Lietuvą rudenį tarp plikų medžių šakų itin gerai matyti amalai. Šis augalas vienas pats augti negali, jo neįmanoma išsiauginti darželyje. Kadangi jam reikia šeimininko, jis veši tik ant medžių ir pasiekęs jų vandens indus minta ten aptinkamomis maistinėmis medžiagomis.
Dėl to amalai iš dalies laikomi augalais parazitais. Tiesa, dalį reikalingų medžiagų jie pasigamina ir patys.
Gamtininkė Nomeda Vėlavičienė sako, jei medis apniktas amalų, jo gyvavimo laikas sutrumpėja. Anot jos, didelių šalčių metu dalis amalų nušąla ir nukrenta, tačiau jei orai yra šiltesni, jie gali išsilaikyti ir netgi žaliuoti.
„Vasarą amalo šakelės ir lapeliai būna gelsvos spalvos, o žiemą augalas būna gražios, ryškios žalios spalvos. Žiemą lapuočiai medžiai būna numetę lapus, todėl amalai matyti itin gerai. Šie augalai veisiasi būtent ant lapuočių medžių, dažniausiai – beržų, tuopų“, – sako ji.
Gamtininkė teigia, kad amalų sėklas išnešioja paukščiai, kurie susigundo jų užmezgamomis baltomis uogomis.
„Rudenį migruojantys paukščiai minta amalo uogomis, o suvirškinę minkštimą, jų sėklas palieka kažkur prilipusias prie medžio. Jau augalo pavadinimas nusako, kad jis yra lipnus. Jo uogos ir sėklos limpa, dažnai prisikabina ir prie paukščių kojų, o jiems tupinėjant ant medžio prilimpa ir prie jo žievės. Vėliau sėklos įsitvirtina po žieve, iš pumpuro išaugina ūglius ir pradeda šakotis“, – pasakoja ji.
Sunku išnaikinti
Amalas Lietuvoje yra žinomas nuo seno ir anksčiau buvo retas, saugotas – jo neleista naikinti.
N. Vėlavičienė pasakoja, kad senovės lietuviai tikėjo, kad amalas yra ypatingas augalas, nes gali žaliuoti net žiemą, o į medį, kuriame auga, niekada netrenks žaibas. Šiuo metu, gamtininkės teigimu, amalas sparčiai plinta. Anksčiau buvo manoma, kad jis labiau paplitęs aplink Kauną, Alytų, Merkinę, tačiau jų jau randama ir Žemaitijoje. Šis augalas gali būti aptinkamas net ant vaismedžių.
„Dabar jau nebėra draudžiama amalą naikinti, tačiau tai padaryti nėra lengva. Jeigu amalas įsikuria sename, vertingame medyje ar įsimeta į sode augantį vaismedį, savininkas turi teisę jį pašalinti. Vis dėlto net chemiškai nupurškus ar nupjovus virš medžio žievės išaugusį amalą, o kartais net ir visą šaką, medyje jo sėklų gali būti likę ir jis vėl ataugs. Pasiekti augalą taip pat nelengva, nes jie auga aukštai. Jei medį norima išsaugoti, jo vertė – didelė, verta pagalvoti apie purškimą ir tą daryti bent kas 2 metus. Taip galima sumažinti amalo vešėjimą ir leisti medžiui šiek tiek atsigauti ir sustiprėti“, – kalba gamtininkė.
Kiekvienas ant medžio matomas kupstelis – atskiras amalas. Jo savybės iš dalies priklauso ir nuo medžių, ant kurio auga, mat jis perima ir kai kurias jų savybes. Gamtininkė sako, kad šio augalo uogų ragauti nederėtų.