Mums gal ir smagu regėti tokius laukus, važinėti tokiais keliais, tačiau vis dažniau kyla mintis, ar viskas gerai gamtoje, ar niekuo negresia tokie jos sprendimai. Nežinia, ar visi tikėjomės tokios žiemos. Pagaliau, ji dar nesibaigė, tad visko gali nutikti.
O tai, ką turėjome ir stebėjome, iškrito iš keleto paskutinių žiemų ciklo. Esame įpratę galvoti, kad žiemos (beje, kaip ir kiti metų laikai) turi būti grupuojamos, šlietis prie tokių pačių ar panašių. Mums būtų patogiau, jei žinotume, kad, pavyzdžiui, penkios žiemos bus šaltos, po to – penkios šiltos. Ne, to nebus. Ir ribos tarp tokių ciklų niekas nenubrėš.
Kokia žiema dar bebūtų, gyvūnams ji tikrai neturėtų būti pavojinga. Visi jie neprarado riebalų, nekentėjo bado, ir šaltis, kurį regėjome, nieko blogo nepadarė. Dabar skambančių zylių giesmių ir jau girdimo genių grojimo nenutildys niekas. Jei žiemą matome tokią, ar galime sakyti regintys pavasario pakraštį? Ir taip, ir nelabai.
Pavasarį paskelbs saulė. Kai jai nereikia tirpdyti sniegų, paukščiai galėtų sugrįžti nors ir šiandien. Tačiau ar jie tą darys? Pamename ne vienerius metus, kai vieversiai sugrįžo vasario 14 d. ir vėliau, bent iki kovo pradžios. Po jų parplasnojo pempės, varnėnai, pilkosios žąsys. Tačiau ne visada jų ankstyvas grįžimas buvo lengvas. Dažnai iki balandžio vidurio dar iškrisdavo sniegas, šalstelėdavo – nebuvo jiems lengva.
Antroji pavasario pusė turėtų vesti pavasarin. Ar ji pati taps pavasariu? To nereikėtų tikėtis. Ne tam gamtoje yra vasaris. Jis tebėra žiemos dalis.