Tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje sparčiai populiarėja sveikos gyvensenos būdas, vis populiaresni darosi ekologiški maisto produktai. Tačiau paskutiniu metu visa tai tarytum nustumia į šalį nauja problema - sparčiai pasaulyje plintantys genetiškai modifikuoti organizmai, o XXI a. prekyba genetiškai modifikuotais organizmais (GMO) ir produktais jau tampa pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos realybe. Daugelis į GMO žiūri su nerimu ar net baime. Ar pagrįstai baiminamės?
Genetiškai modifikuoti organizmai - tai tokie organizmai, kuriems genų inžinerijos pagalba pakeistos natūralios jų savybės. Išskiriamos trys pagrindinės GMO klasės: genetiškai modifikuoti mikroorganizmai, genetiškai modifikuoti gyvūnai ir genetiškai modifikuoti augalai. Genetiškai modifikuoti organizmai buvo pradėti kurti siekiant gražiausių tikslų – spartinti žmonijos pažangą. Tačiau visuomenė jau susirūpino ir dėl galimo jų panaudojimo piktam ar tiesiog dėl galimo pavojaus ateityje jų nebesuvaldyti, o GMO keliamų klausimų globalią reikšmę žmonijai įrodo ir ryškūs prieštaravimai šioje srityje tarp Europos Sąjungos ir JAV. Be abejo, negalima paneigti genų inžinerijos indėlio į pasaulio mokslą indėlio. Genetiškai modifikuoti mikroorganizmai – bakterijos, mielės, grybai – davė pagrindą šiuolaikinės biotechnologijos atsiradimui, masinei rekombinuotų baltymų gamybai. Genetiškai modifikuotų gyvūnų kūrimo tikslai taip pat reikšmingi žmonijos pažangai: gyvūnams perkeliami genai pažinimo tikslais, siekiant išsiaiškinti atskirų genų funkcijas organizme, gali būti kuriami ir naminiai gyvūnai su naujomis savybėmis. Jei bioetikos raidos pradžioje dominavo klausimai, susiję su žmonių sveikatos priežiūra, tai šiandien karštus ginčus pasaulyje kelia jau ir žmogaus klonavimo, ir eutanazijos, ir eksperimentų su žmogaus embrionais iniciatyvos, ir genetiškai modifikuotų augalų – medžių, pasėlių kūrimas.
Genetiškai modifikuoti augalai tai augalai su pagerintomis jų technologinėmis ar maistinėmis savybėmis. Augalininkystės produkcija, išauginta biotechnologijų pagalba, jos augintojų teigimu, turi daug pranašumų. Sukuriamos derlingesnės, atsparesnės ligoms bei kenkėjams veislės, kurioms išauginti sunaudojama mažiau sintetinių medžiagų, tokių būdu gali būti auginami žemės ūkio produktai su iš anksto nustatytomis savybėmis. Iš jų pagamintų maisto produktų aromatiniai skonio priedai yra natūralūs, o ne cheminiai. Dėl tobulesnių dirvos paruošimo metodų mažinama žalinga įtaka gamtai, mažesnis augalų ir gyvulių sergamumas, o GMO kūrimo tikslas, atrodytų, niekam nekenkiantis. Todėl genetiškai modifikuoti augalai plinta labai sparčiai. Jei natūralioje gamtinėje aplinkoje genetiškai modifikuoti augalai pradėti auginti tik 1992 m., tai jau nuo 1995 m. šie produktai pradėti tiekti rinkoms ir auginami masiškai.
Toliau „GMO smagratis“ dar labiau įsisuko. Genetiškai modifikuotų augalų plotai vien per 1996-2000 metų laikotarpį pasaulyje išaugo net 26 kartus, tai yra nuo 1,7 mln. ha iki 44,2 mln. ha, o kaip šis procesas vyksta iš tiesų – sunku tiksliai nustatyti, nes kas gali paneigti, kad neegzistuoja nelegaliai auginamų tokių augalų plotai. Apie tris ketvirtadalius auginamų GMO plotų tenka JAV, daugiau nei po 10 proc. Argentinai ir Kanadai. Auginami genetiškai modifikuoti augalai Australijoje, Meksikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Kinijoje ir kt. Sparčiai auga ir genetiškai modifikuotų veislių sąrašas, kurių vien JAV jau sukurta keli tūkstančiai. Labiausiai paplitę soja, kukurūzai, medvilnė, rapsai. Tačiau dar gerai nežinomas GMO poveikis žmogui, mūsų ateities kartoms, todėl GMO poveikis žmogui ir aplinkai yra tyrimų ir diskusijų tema. Labai nevienodas ir vartotojų požiūris į tokius produktus. Kaip rodo prieš keletą metų atlikti sociologiniai tyrimai, apie 70 proc. Japonijos, JAV, Kanados vartotojų pasirengę pirkti tokius produktus, tačiau 78 proc. Austrijos, 70 proc. Vokietijos, 49 proc. Švedijos gyventojų juos pirkti kategoriškai atsisako.
Genetiškai modifikuotų organizmų ir produktų poveikis žmogui ir aplinkai dar tebėra tyrimų ir diskusijų tema, o nuspėti genetinės inžinerijos perspektyvas sunku. Ši mokslo šaka kelia ir tam tikrus pavojus, o eksperimentais jau nustatytas tam tikras jų poveikis aplinkai. Išskiriamos kelios galimos GMO poveikio aplinkai sritis. Tai - galimas pranašumas prieš natūraliai egzistuojančias gamtines rūšis, jų toksiškumas laukinei gamtai, bei GMO įtaka gamtai yra galima transgenų pernaša į kitas organizmų rūšis. GMO pranašumas prieš natūraliai egzistuojančias rūšis gali pasireikšti gamtinių rūšių išstūmimu iš jų užimamų teritorijų ir sukelti nepageidaujamą poveikį biologinei įvairovei. GMO toksiškumas laukinei gamtai dažniausiai susijęs su perkeliamais genais, išskiriančiais vienokias ar kitokias nuodingąsias medžiagas, tačiau dažniausiai jos būna daugiau ar mažiau specifinės vienai ar kelioms rūšims ir didesnio pavojaus nekelia. Dažniausias klausimas, susijęs su genų pernešimu, taip suteikiant neprognozuotų arba net nepageidaujamų savybių, kaip kad pavyzdžiui, atsparumo herbicidams geno patekimas į piktžolių genomą. Niekas nežino kas gausis, jei susikryžmintume, pavyzdžiui, genetiškai modifikuotus rapsus ir dirvinę svėrę... Tačiau transgenų pernaša labiau tikėtina tarp tos pačios rūšies arba tarp giminingų rūšių.
Viena aktualiausių praktinio GMO poveikio aplinkai sričių yra žemės ūkio strategijos ir praktikos pokyčiai, ir jo pasekmės aplinkai. Atsparių pesticidams genetiškai modifikuotų organizmų sukūrimas leidžia naudoti skirtingus kovos su kenkėjais rėžimus ir būdus, lyginant su įprastiniais organizmais. Tačiau lauko tyrimai įrodė ir GMO poveikį aplinkai: genetiškai modifikuotų rapsų ir runkelių laukuose biologinė įvairovė sumažėjo, kukurūzų laukuose padidėjo ir t. t. Reiškia, kiekvienas žmogaus įsikišimas į natūralią gamtą turi pasekmes Todėl prieš įgyvendinant bet kurią naujovę reikia imtis ir tam tikrų atsargumo priemonių.
Genetiškai modifikuotų organizmų ir augalų auginimas bei jų produktų patekimas į rinką, siekiant išvengti nenumatytų pasekmių bei apsaugoti intelektualinę nuosavybę, griežtai kontroliuojamas. Tam, kad vartotojai žinotų apie produktų, sukurtų genų inžinerijos pagalba, poveikį buvo priimtos naujos ES taisyklės, reglamentai ir direktyvos, įvertinantys ne tik riziką, bet ir perspėjantys vartotojus apie potencialias šių produktų vartojimo pasekmes. Lietuvoje visi šie klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatyme, kuris priimtas 2001 m. ir įsigaliojo nuo 2002 m. gruodžio 31 dienos. Į jį perkelti visi pagrindiniai ES direktyvų reikalavimai. Genetiškai modifikuotų organizmų ar jų produktų valstybinį reguliavimą pagal GMO įstatymu suteiktą kompetenciją vykdo Aplinkos, Sveikatos apsaugos, Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o valstybinį GMO valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Aplinkos ministerija. Todėl visi Lietuvos Respublikos juridiniai ar fiziniai asmenys, norintys verstis tokia veikla, privalo gauti iš Aplinkos ministerijos leidimą.
Siekiant užtikrinti, kad genetiškai modifikuoti organizmai ir genetiškai modifikuoti produktai atitiktų nustatytus žmonių ir gyvūnų saugos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, būtina atlikti konkretų jų rizikos aplinkai, žemės ūkiui gyvūnų ir žmonių sveikatai įvertinimą ir vykdyti monitoringą. Rizikos įvertinimas turi nustatyti poveikio žmonėms, gyvūnams ir aplinkai riziką ir žmonių, gyvūnų bei aplinkos apsaugos priemones naudojant genetiškai modifikuotus organizmus ar produktus. Norint įvertinti riziką, pirmiausia, turi būti nustatomi pavojai ir potencialūs žalingi poveikiai, kurie gali būti susiję su genetinėmis modifikacijomis ar būti jų iššaukti bei nustatomi procesai, kurių metu pavojai gali pasireikšti. Tai procesai susiję su organizmų išlikimu, dauginimusi ir plitimu, įterptos genetinės medžiagos perneša į kitus organizmus, jų sąveika su kitais organizmais, aplinkos konkurencingumo pasikeitimu ir kt. Po to turi būti įvertinamas kiekvieno pavojaus ir galimo žalingo poveikio pasekmės, jų mastas ir pasireiškimo tikimybė. Ir galop įvertinama kiekvieno pavojaus ir tikėtino žalingo poveikio rizika, nustatomi pavojai bei žalingi poveikiai, kuriems reikalingas valdymas ir parengiama bendra genetiškai modifikuotų organizmų ir produktų rizikos valdymo strategija.
Kaip žinome, apie kiekvieną naujovę privalo iš karto sužinoti ir vartotojai. Maisto produktų ženklinimą Lietuvoje reglamentuoja higienos normos: ženklinant maisto produktus, etiketėje būtina nurodyta parduodamo maisto pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas ir grupių kiekis, grynasis produkto kiekis fasuotiems maisto produktams, minimalus tinkamumo vartoti terminas, specialios laikymo sąlygos, jei tokios yra, gamintojo pavadinimas, išsami informacija apie kilmės vietą, vartojimo instrukciją. Tačiau tai jau nemaža dalimi priklauso nuo jų pačių: reikia skaityti etiketę, o ten apie genetiškai modifikuotų produktų naudojimą, kaip tyčia, parašyta pačiomis mažiausiomis raidelėmis...
Tačiau atidžiai perskaitę maisto produkto etiketę, vis tik galime gauti reikiamą informaciją apie maisto produktą ir palyginti parduotuvės lentynoje esančius produktus įvairiais aspektais. Taigi, atidus pirkėjas, tikrai nesupainios įprastinių, ekologiškų ir genetiškai modifikuotų maisto produktų. Taigi, ar reikia bijoti Genetiškai modifikuotų produktų? Kaip jau minėta, šis klausimas tebėra diskusijų objektas, tačiau galima į šį klausimą pažvelgti ir iš kitos pusės. Kaip žinome, jau daugelį šimtmečių įvairių kraštų selekcininkai siekia išvesti ir išveda naujas, žmogui labiau tinkamas augalų rūšis atrankos būdu, tai yra, atrinkdami vienų ar kitų augalų mutacijas, turinčias reikiamus genus. Gal būt genų inžinerija atlieka tą patį darbą, tik pralenkdama laiką keliais dešimtmečiais ir net šimtmečiais? Gal būt genų inžinerija net nėra laikytina žmogaus įsikišimu į Gamtą?