Įsivaizduokite tipinį 2120-ųjų miestą. Ką matote? Tarp žėrinčių dangoraižių skriejančius bepiločius orlaivius, gabenančius gyventojus aplink tobulą technologinį „išmanųjį miestą“, kuriame daug jutiklių, nuolat renkami ir apdorojami duomenys, įdiegtas dirbtinis intelektas ir „daiktų internetas“, todėl miestas veikia autonomiškai ir pilnai viską kontroliuoja, pradedant jūsų šiukšlių surinkimu ir baigiant saugumo užtikrinimu.
O gal įsivaizduojate miestą žmogiškesniu pavidalu? Kur nėra automobilių, visi vaikšto pėsčiomis, važinėja dviračiais ar robotizuotomis susisiekimo priemonėmis, įrengtos žaidimų aikštelės, iš perdirbtų medžiagų pastatyti pastatai, mieste įsikūrę ūkiai, naudojantys saulės ir vėjo energiją ir gaminantys šilumą, o plačios ir akytos gatvių dangos apsaugo gyventojus nuo potvynių grėsmės.
Galbūt jūsų vizija yra distopijos pasaulis? Jame klimato kaita taip paspartėjusi, kad vis daugiau pasaulio miestų vasarą temperatūra pakyla daugiau nei 50 °C ir oro kondicionavimo įrenginiai yra būtinybė. Kur tik turtingieji išgali mokėti už filtruotą švarų orą ir vandenį, o robotų darbo jėga pavertusi daugybę milijonų žmonių nuolatiniais bedarbiais, todėl įsigalėjusi dar didesnė socialinė nelygybė ir prasidėję daugiau smurtinių neramumų.
Nesvarbu, kokią ateities miesto viziją turite šiandien, jūsų žvilgsnis į ateitį nebus tikslus.
Ateitį kuria dabar priimami sprendimai
Pažvelkite į prieš šimtmetį kurtas 2020-ųjų futuristines vizijas ir pamatysite, kaip blogai mums sekasi prognozuoti ateitį: nė vienas iš mūsų negyvename miestuose, uždarytuose po didžiuliais plieno ir stiklo skliautais, į darbus nevažiuojame judančiais, garais varomais keliais.
Nepaisant to, kokia plati mūsų vaizduotė, ateitį kuria dabar priimami sprendimai. Deja, bet neturime daug laiko.
Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos mokslininkai perspėjo, kad per ateinantį dešimtmetį dar galime sustabdyti pasaulinį atšilimą, kad nebūtų viršyta pasaulinės temperatūros 1,5 °C riba. Jai padidėjus 0,5 °C, žymiai išaugtų neigiamas sausrų poveikis, šimtai milijonų žmonių pajustų tai savo kailiu – lauktų potvyniai, sausros ir skurdas.
Brento Toderiano, buvusio vyriausiojo Vankuverio miesto planuotojo teigimu, miestai jau dabar turi spręsti ekstremalias klimato problemas: „Atvirai kalbant, miestai keičiasi per lėtai arba nesiima jokių veiksmų, o dalis jų jau nuėjo neteisingu keliu. Kad ir kiek laiko turėjome, mes jį iššvaistėme. Nebeliko jokių pagrįstų pasiteisinimų.“
Vis dėlto yra vilties, kad miestams pavyks pasikeisti, jei greitu metu pavyks sumažinti į atmosferą išmetamų teršalų kiekį. Ši viltis siejama su ambicingais miestais, įmonėmis ir žmonėmis.
Miestai yra ir problema, ir jos sprendimas
Kova dėl mūsų planetos ateities bus laimėta arba pralaimėta miestuose. Jau dabar miestai yra atsakingi už 75 proc. pasaulio mastu sukuriamo BVP ir išmetamo anglies dvideginio, kurio didžiąją dalį sukuria transportas ir pastatai.
Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų miestuose gyvenančiųjų skaičius padvigubės, o EBPO skaičiavimais, po 100 metų 9 milijardai žmonių gyvens miestuose ir tai sudarys 85 proc. pasaulio gyventojų.
Jau dabar 4-iuose iš 5-ių pasaulio miestų oro kokybė yra žemesnė už Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytus standartus, o oro tarša kasmet visame pasaulyje prisideda prie 4,2 mln. žmonių mirčių.
Miestai nėra problema. Tiesą sakant, jie yra tų pačių iššūkių, kuriuos jie sukūrė, sprendimas. Miestas yra tvariausias žmogaus gyvenimo organizavimo būdas. Tik kompaktiškų miestų efektyvumas suteikia galimybę žymiai sumažinti anglies dvideginio išmetimą, išlaikant aukštą gyvenimo lygį.
Mokslininkai pastebėjo, kad gyvendami mieste žmonės tampa novatoriškesni: augant miesto gyventojų skaičiui, didėja ir bendras produktyvumas vienam gyventojui, žmonės dažniau pasinaudoja galimybėmis ir siūlo inovacijas skatinančias idėjas.
Daugelis mano, kad būtent toks efektyvus išradingumas, skatinantis technologines naujoves, pagaliau mus nuves į sveikus, švarius miestus. Tačiau ar iš tiesų technologijomis paremtas išmanusis miestas yra pats geriausias sprendimas?
Išmanios ateities vizijos
Suveskite internete į paiešką „ateities miestas“ ir pamatysite spindinčius vaizdus, kuriuos mes esame įpratę vadinti išmaniaisiais miestais.
Tai – aukštųjų technologijų pasaulis, kur dominuoja dangoraižiai ir skaitmeninis ryšys: visi prijungti prie tinklo, automobiliai valdomi be vairuotojo, o surenkami milžiniški duomenų kiekiai iš daugybės jutiklių namų apyvokos ir kituose prietaisuose. Duomenys apdorojami galingais dirbtinio intelekto algoritmais, valdančiais miestą, kad padidintų miesto efektyvumą ir kontrolę. Deja, ne visi tiki, kad ši vizija yra perspektyvi ar net sveikintina ateitis.
„Tarsi jie matytų miestą kaip optimizuoto gyvenimo mašiną, – sako Philippe Cristas, EBPO Tarptautinio transporto forumo patarėjas inovacijų ir ateities numatymo klausimais, – Tačiau miestai juk yra ne apie tai. Jie skirti žmonėms ir egzistuoja tam, kad žmonės galėtų bendrauti tarpusavyje bei palaikyti socialinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius“.
Jo teigimu, daugelyje ateities vizijų nerasite pagyvenusių žmonių, savarankiškai žaidžiančių vaikų. Nepaisoma realių žmonių, neplanuotos jų veiklos, gausių susitikimų ir visų kitų veiklų, kurios daro miestą gyvu. Todėl turime nuolat klausti savęs, ar dabartinė miestų plėtra veda mus prie įsivaizduojamo ateities miesto“, – teigia Ph. Cristas.
Išmanaus miesto vizijas kuria pasaulio miestų merai ir valstybių lyderiai, siejantys save su blizgančia aukštųjų technologijų ateitimi. Tokia pagunda ypač paplitusi Azijoje ir Afrikoje, kur, kaip rodo naujausi Jungtinių Tautų duomenys, per ateinantį šimtmetį miestų gyventojų skaičius išaugs net 90 proc.
Miestus planuojantys specialistai yra spaudžiami į kampą, todėl sparčiai augančiuose rajonuose taiko kitą utopiškai skambančią schemą – statyti miestus visiškai nuo nulio.
Naujų miestų karštinė
„Po 100 metų, kai išgirsime žodį „metropolis“, į galvą šaus nebe Niujorkas ar Meksikas, o Lagosas Nigerijoje, Kinšana Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Dar Es Salamas Tanzanijoje. Šie trys miestai bus didžiausi pasaulio miestai dar šio šimtmečio pabaigoje“, – prognozuoja Danielis Hoornwegas iš Ontarijo universiteto instituto.
Azijos ir Afrikos politikai bei valdininkai, ieškodami sprendimų dėl jų miestus kamuojančios taršos, spūsčių, perpildymo ir erdvės trūkumo, sumanė miestus statyti nuo nulio.
Tokį fenomeną geografijos ir urbanistikos profesorė, McGill universiteto Naujų miestų laboratorijos vadovė Sarah Moser vadina „naujų miestų karštine“. Ji suskaičiavo 120 naujų miestų, kurie nuo 2000-ųjų pradžios visame pasaulyje naujai išdygo iš dykumų ar plynų lygumų.
Žmonės šimtmečius tuščiose teritorijose statė naujus miestus. Juk Kanbera, Astana ir Vašingtonas yra nuo nulio pastatytos sostinės. Tačiau dabartinis miestų statybos karšligės mastas yra beprecedentis ir pagrindinė jo vizija pasikeitė nevisai į gerąją pusę.
Naujieji 5–6 dešimtmečio miestai, tokie kaip Chandigarhas Indijoje (suprojektuotas modernizmo pionieriaus Le Corbusier) ar Brasilia Brazilijoje buvo kuriami pagal šalies vyriausybės vizijas ir turėjo būti socialiai bei ekonomiškai patrauklūs.
„Šiandien matome priešingą tendenciją: naujus miestus dažniausiai finansuoja privatūs investuotojai ir taip stiprina socialinį bei ekonominį susiskaldymą. Miestai statomi išskirtinai turtingiesiems, nes kur kas pelningiau sukurti prabangų nei vidutinės klasės šeimoms prieinamą būstą“, – sako profesorė S. Moser.
Ph. Cristas mini Masdaro miesto, išdygusio iš dykumos netoli Abu Dabio Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), pavyzdį. Jį nuo pat pradžių kūrė garsus Didžiosios Britanijos architektas Normanas Fosteris. Masdaras buvo sumanytas kaip pirmasis pasaulyje miestas, kuriame nėra anglies dvideginio, o jo pagrindinis energijos šaltinis yra tik saulės energija – žaliasis JAE sprendimas.
Reklaminėse nuotraukose Masdaras tikrai atrodo kaip „ateities miestas“ ir gali sužavėti, tačiau realybėje jis labiau primena vaiduoklių miestą.
Į priekį žengiantys šiuolaikiniai miestai
Pasaulyje šiuo metu suskaičuojama 10000 miestų, o Skandinavijos šalių sostinės yra laikomos vienomis tvariausių.
Panagrinėkime Danijos pavyzdį. Žiemą stebėdami spalvingas centrinės Kopenhagos gatves galite tapti liudininkais, kad pasnigus miestas pirmiausiai nuvalo dviračių takus, o tik po to automobilių kelius. Taip yra todėl, kad Kopenhaga vadovaujasi aiškiais prioritetais.
Pernai Danijos sostinė deklaravo, kad iki 2025-ųjų ketina tapti pirmuoju miestu pasaulyje, kuris bus neutralus anglies dvideginio atžvilgiu. Kopenhaga nuo 2005-ųjų jau sumažino išmetamo CO2 kiekį net 42 proc. ir ši transformacija įvyko kartu su 24 proc. ekonomikos augimu – tai tik dar vienas įrodymas manantiems, kad tvarumui skiriamos investicijos pakenks gyvenimo lygio augimui.
Kita šalis, garsėjanti tvariais miestais, yra Kanada, turinti du ypatingus miestus – Vankuverį ir Kalgarį. Juos savaitraštis „The Economist“ įtraukė į TOP tinkamiausių gyventi miestų dešimtuką.
B. Toderianas, šešerius metus dirbęs vyriausiuoju miesto planuotoju, paaiškina, ką Vankuveris padarė teisingai: „Planuodami miestą mes jį projektuodavome taip, kad čia būtų patogu judėti pėstiesiems, akcentavome gamtos svarbą, didžiausią dėmesį skyrėme šeimoms, kad tvarus gyvenimas būtų prieinamas visiems“.
Vankuveriui, kuris pasižymi ne tik maloniu klimatu, puikiomis gamtinėmis sąlygomis, yra įsikūręs šalyje, kurioje teikiamos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, akivaizdžiai pasisekė. Tačiau, pasak B. Toderiano, bet kuris miestas gali pasikeisti geriau nei Vankuveris.
„Dauguma problemų, su kuriomis susiduriame miestuose, yra panašios: visi miestai kovoja su priklausomybe nuo automobilių ir oro tarša. Kiekvienas miestas yra unikalus, tačiau neturi unikalių problemų ir jam nereikia unikalių sprendimų“, – įsitikinęs jis.
Valyti miesto orą
Nepriklausomai nuo miesto, B. Toderiano manymu, transportas ir žemės naudojimas yra raktas į tai, ko miestai gali imtis, kovodami su ekstremalia klimato situacija: „Transporto sritį galima pakeisti labai greitai – tereikia peržiūrėti gatvių tinklą ir perskirstyti judėjimą.“
Švaresnis transportas yra daugelio miestų ir šalių siekiamybė, tačiau daug kur didžiausias dėmesys skiriamas elektra arba atsinaujinančiu vandeniliu varomoms transporto priemonėms. Nors abu šie būdai yra neabejotinai svarbi sprendimo dalis, daugelis miestų negali jų iš karto įgyvendinti masiškai.
Pernelyg didelės į šiuos sprendimus dedamos viltys atskleidžia dar vieną problemą, susijusią su miesto ateities vizijomis: esame linkę planuoti pernelyg toli į ateitį. Atrodo, kad daugelis įmonių naujovių trokšta 2030 metais labiau nei 2021-aisiais, tačiau miestams jau dabar reikalingi sprendimai, leisiantys sumažinti emisijas ir pagerinti oro kokybę.
„Sąžiningai kalbant, mes neturime tiek daug galimybių“, – teigė 4-tos tvariausios kompanijos pasaulyje „Neste“ Tyrimų ir plėtros, produktų ir taikymų skyriaus vadovas Teemu Sarjovaara: „Elektromobilius sau leisti galbūt galėtų tik Norvegija, kuri yra turtinga, turi švarią elektrą ir galimybę pakankamai greitai elektrifikuoti visą savo transportą, tačiau kitos šalys yra labai toli nuo to.“
Alternatyva, kuri vis dar dažnai pražiūrima, yra dyzelinas iš atsinaujinančių žaliavų – švaresni degalai, pagaminti iš atliekų ir likučių, kurių cheminė sudėtis yra identiška dyzelinui, pagamintam iš iškastinės naftos. Toks dyzelinas jau dabar gali būti naudojamas dabartiniuose dyzeliniuose automobiliuose, nekeičiant jų į naujesnius.
Palyginus atsinaujinančio dyzelino anglies dvideginio išmetimą su dyzelino iš iškastinės naftos, naudojant atsinaujinantį variantą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija per degalų gyvavimo ciklą sumažėja iki 90 procentų.
„Naujos gamybos transporto priemonės teršia mažiau. Jei jos dar ir naudotų atsinaujinančius degalus, nereikėtų išleisti didžiulių pinigų, pavyzdžiui, kuriant naujus sprendimus ir didžiulius elektros įkrovimo tinklus elektromobiliams“, – tvirtina „Neste“ atstovas.
Nors atsinaujinantį dyzeliną, pavyzdžiui, „Neste MY“, gali naudoti lengvųjų automobilių vairuotojai, didžiąją atsinaujinančio dyzelino rinkos dalį sudaro sunkiasvorės transporto priemonės, įskaitant krovininius automobilius ir autobusus, kurie išmeta 30 proc. viso pasaulio anglies dvideginio kiekio.
„Atsižvelgiant į šių transporto priemonių svorį, jas sunku elektrifikuoti, – sako T. Sarjovaara, – Elektra varomi sunkvežimiai ir miesto autobusai turi ateitį, tačiau dėl lėto transporto parko atnaujinimo reikšmingą poveikį klimatui matysime dar negreitai.“
Prognozuojama, kad nuo 2010-ųjų iki 2050 metų pasaulinė krovininių automobilių oro tarša padidės 4 kartus. „Klimatas negali laukti elektrifikacijos. Turime veikti jau dabar ir išnaudoti visas įmanomas priemones, įskaitant biodegalus“, – įsitikinęs T. Sarjovaara.
Kurti pokyčius iš dabartinės krizės
Taigi apžvelgus vizijas ir realijas, kuriomis vadovaujamės planuodami miestus, ką galime pasakyti apie 2120-ųjų miestą?
Tikrai žinome, kad dauguma miesto zonų, kur gyvens milijardai miesto gyventojų, dar nėra pastatytos. Greitai augantys Azijos ir Afrikos miestai per ateinančius dešimtmečius sukonstruos didžiąją dalį savo infrastruktūros, o urbanistinės erdvės, kurias jie užims, nulems mūsų planetos likimą ateinantiems šimtmečiams.
Pasaulinė CO2 emisija 2020-ųjų balandį sumažėjo 25 proc., tačiau tiesioginis poveikis globaliam atšilimui – viso labo tik –0,01 °C. Taigi nors dabartiniai žmonių judėjimo suvaržymai ir priverstinė masinė izoliacija klimato kaitos problemų neišspręs, miestams atsiranda galimybių pergalvoti savo ateities vystymosi kelius.
Kanados urbanistas B. Toderianas vertina, kurie miestai sugebėjo pasinaudoti pandemija ir pradėti pokyčius. Pavyzdžiui, Italijos mieste Milane pasibaigus masinei gyventojų izoliacijai kai kuriose gatvėse ir toliau bus ribojamas automobilių eismas.
JAV Kalifornijos valstijoje įsikūręs Oklandas taip pat rodo įkvepiantį pavyzdį: „Miestas per naktį pakeitė 10 proc. savo kelių struktūros. Dauguma JAV miestų panašesni į Oklandą, o ne į Niujorką, todėl jei Oklandas gali pasikeisti, ir kiti miestai gali tai padaryti“.
Kita Oklando miesto iniciatyva – nuo 2019-ųjų besitęsiantis bendradarbiavimas su „Neste“ degalų platintoju „Western States Oil“ ir vietiniais atliekų surinkėjais, kurie surenka Oklando restoranų ir kitų verslų kepimo aliejaus atliekas, kurios vėliau perdirbamos į „Neste MY“ dyzeliną, naudojamą šio miesto transporto reikmėms. Taip skatinamas atliekų tvarkymas, kuriamos darbo vietos ir mažinamas transporto išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis.
Pasaulio išteklių instituto Miestų plėtros direktorius Rogieris van den Bergas pažymi, kad pandemija parodė, jog „tai, kas vyksta miestuose, nelieka miestuose“, todėl miestai turi pasinaudoti galimybe ir tapti geriau pasirengę būsimoms krizėms, tarp jų ir susijusioms su klimato kaita.
Ph. Cristas optimistiškai vertina tai, kad daugelis miestų naudojasi galimybe sukurti gyvybingesnius, žmonėms draugiškesnius miestus: „Galų gale reikia politinės valios ir supratimo, kad miestai nėra gyvenamosios mašinos, o žmonių susitikimo vietos. Jei pradėsime mąstyti iš šios perspektyvos, tuomet bet kuris miestas gali pasikeisti.“
Straipsnio autorius Nickas van Meadas yra apdovanojimų pelnęs miestų plėtros žurnalistas, daugiau nei 20 metų dirbęs „Guardian“ and „Associated Press“, pastaruoju metu einantis „Guardian Cities“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas.