Veislė – tai tik vienas iš daugelio faktorių, lemiančių gyvūno agresiją. Tokia išvada padaryta tyrime, publikuotame žurnale „Gyvūnų elgesio mokslas“ (Applied Animal Behaviour Science, - angl.)
Kiti faktoriai, galintys mums sufleruoti, ar šuo agresyvus, ar ne, yra jo savininko amžius, šuns lytis, šuns įsigijimo aplinkybės, bei šio šuns dresūros būdai.
Apklausta keli tūkstančiai šeimininkų
„Agresija yra toks sudėtinis dalykas. Ji priklauso ir nuo situacijos ir nuo priešistorės. Tačiau ta priešistorė – ir šuns, ir jo šeimininko,- sakė Amerikos Prevencijos prieš žiaurumą prieš gyvūnus bendruomenės (ASPCA) mokslinis patarėjas Stephenas Zawitowskis. - Negali tiesiog išsirinkti vienos veislės ir pasakyti, kad štai šis šuo bus ramus ir nuspėjamas, arba priešingai – agresyvus.“
S. Zawitowskis, kuris taip pat yra ir Canisius koledžo Niujorke dėstytojas, taip pat dalyvavo šunų agresijos tyrime.
Rinkdama tyrimo medžiaga Bristolio veterinarijos mokslų mokyklos studentė Rachel Casey ir jos bendramoksliai išdalino apie 15 tūkst. klausimynų šunų šeimininkams. Klausimai buvo susiję su tuo, kiek agresijos kitiems žmonėms demonstruoja jų keturkojis.
4000 užpildytų klausimynų studentams sugrįžo.
Pyksta tik vienu iš trijų atvejų
Mokslininkai pirmiausia pastebėjo, jog šeimininkai akcentuoja šuns rodomą agresiją nepažįstamiems asmenims, daug rečiau agresija demonstruojama prieš šeimos narius, šeimininką.
5 proc. šeimininkų pastebėjo tokio pobūdžio agresiją tuo metu, kai šeimininkas susitikdavo pažįstamą bevedžiodamas šunį.
Ir tik 3 proc. nurodė, kad šuo elgiasi agresyviai ir su šeimos nariais.
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog dauguma šunų būna agresyvus tik vienoje iš šių trijų aprašytų situacijų.
Kiti mokslininkų atradimai taip pat buvo daug įdomesni, nei tiesiog sprendimas, kad šios veislės šuo bus agresyvus.
- Šunys, kurių šeimininkai yra jaunesni nei 25-erių metų, beveik dukart dažniau yra linkę į agresiją, nei 40-metį jau atšventusių šeimininkų šunys
- Sterilizuoti šunys patinai yra du kartus agresyvesni, nei sterilizuotos kalytės. Kita vertus, tarp sterilizuotų ir nesterilizuotų šunų patinų agresijos nepastebėti žymūs skirtumai (t. y. Jie yra panašiai linkę į agresiją).
- Šunys, kurie lankė „šuniukų mokyklą“, kitaip tariant, buvo nuo mažų dienų dresuoti, buvo maždaug pusantro karto rečiau buvo linkę pulti nepažįstamuosius.
- Tačiau šunys, kurie buvo dresuoti taikant jiems bausmes ir neteisingai motyvuojami mokytis, du kart dažniau demonstravo agresiją nepažįstamiesiems ir net tris kartus dažniau – savo šeimos nariams.
- Šunys, paimti iš prieglaudų, deja, buvo daug labiau linkę į agresiją, nei įsigyti iš patikimo veisėjo.
Šunys iš oficialių veisėjų - ramesni
„Šuns kilmė buvo svarbus faktorius vertinant agresiją prieš šeimos narius, - sakė Amerikos šunų klubo direktorė Mary Burch. - Keturkojis, paimtas iš prieglaudos, buvo agresyvus 2,6 karto dažniau, nei veislinis šuo. 1,8 karto dažniau agresiją rodė šunys, įsigyti iš vietos, kuri klausimyne buvo apibrėžta kaip „Kita“. Tai – gyvūnų parduotuvės, internetas. Kai kalbame, kiek kartų dažniau šie šunys buvo linkę demonstruoti agresiją, lyginame su šunimis, įsigytais iš oficialaus veisėjo.“
S. Zawitowskis taip pat akcentavo, jog pasimetusio agresyvaus šuns susierzinimą dar labiau padidina nerimas ir baimė.
Kad išaugintumėte neagresyvų šunį, turėtumėte laikytis šių mokslininkų rekomendacijų:
- Iki 16 savaičių amžiaus vesti šuniuką į vadinamąjį „šuniukų darželį“, kitaip tariant – šuniukų dresūros pamokas. Čia jie išmoktų bendrauti ne tik su kitais šunimis, bet ir su žmonėmis.
- Treniruoti šunis reikėtų remiantis pozityvios motyvacijos metodais. Būtina išdresuoti šunį nešokinėti ant žmonių, netampyti pavadėlio.
Jei jūsų šuo tapo agresyvus netikėtai, po to, kai jį auginate jau kelerius metus, gali būti, kad tokio jo elgesio priežastis yra liga.
„Jei jūs auginate 6-7 -erių metų šunį ir jis tampa agresyvus, reikia patikrinti, galbūt keturkojis kenčia nuo artrito“, - sakė S. Zawistowskis.
Na, o jei baiminatės, kad gatvėje jus užpuls nepažįstamas šuo, atidžiai sekite jo kūno kalbą.
„Galima įvardyti tam tikrą iki-agresinį elgesį: įsistebeilijimas į objektą, įsitempęs kūnas, lūpos ir ausys atitrauktos atgal, šiaušiasi kaklo plaukai, rodomi dantys, šuo urzgia, pasvyra į priekį. Tik lojimas negali būti apibrėžiamas kaip agresyvumo išraiška“, - vardijo M. Burch.
Šunų elgsenos ekspertė pabrėžė, kad lojimas šuniui gali būti įvairių poreikių išraiška. Dažniausiai šuo loja, norėdamas šeimininkui pasakyti, kad jis ko nors nori.
„Mano nuomone, kadangi tyrime lojimas traktuotas kaip agresijos požymis, tai šiek tiek iškreipė jo rezultatus ir galbūt išpūtė šunų agresijos problemą Jungtinėje Karalystėje“, - kritikavo M. Burch.