Be šių lizdų, sako vyriškis, retos ir nykstančios mūsų paukščių: juodųjų gandrų, erelių žuvininkų, jūrinių erelių populiacijos dar labiau sumažėtų.
GRYNAS.lt su 30-ies metų darbo patirtį turinčiu ornitologu entuziastu kalbėjosi apie inkilų ir dirbtinių lizdų gamybą, apie paukščių apsaugą ir jų ateitį kintant klimatui bei skirtingą lietuvių ir pietiečių požiūrį į paukščius.
- Kodėl svarbu kelti dirbtinius inkilus ir lizdus?
- Dirbtinius lizdus juodiesiems gandrams, ereliams žuvininkams, jūriniams ereliams ir kitiems plėšriems paukščiams kelti būtina, kadangi Lietuvoje vykstant didelio masto miškų kirtimams visiems plėšriems paukščiams lieka mažai vietų miškuose, kur galima saugiai susisukti lizdus ir vesti jauniklius. Tokių lizdų kėlimą deriname su girininkijomis, urėdijomis.
Vykdant Europos Sąjungos projektą iki šio mėnesio galo nuo 2013 metų rugsėjo visoje Lietuvoje bus iš viso iškelti 164 dirbtiniai lizdai, iš kurių 8 lizdai ereliams žuvininkams, 8 – jūriniams ereliams ir 148 lizdai juodiesiems gandrams. Šiuo metu iškelti liko tik 11 lizdų, tad, manau, projektas pavyko. Lizdus kėlė dvi komandos, iš viso 6 žmonės, vienoje komandoje buvau ir aš. Nešalta žiema mums leido šiuos darbus greitai įgyvendinti.
Kalbant apie inkilus, tai lygiai tas pats kaip ir su lizdais: kuo daugiau mes pagaminsime ir prikelsime inkilų įvairių rūšių paukščiams, tuo jiems bus geriau ir saugiau vesti jauniklius. Aišku, daugiau inkilų reikėtų kelti retesniems paukščiams: kukučiams, žalvarniams, naminėms pelėdoms, lututėms, uralinėms pelėdoms, didiesiems dančiasnapiams, klykuolėms ir taip toliau.
- Skirtingiems paukščiams reikia skirtingų išmatavimų inkilų, reikia žinoti ir kokiose vietose juos kelti. Esate sakęs, jog inkilų gamyba ir kėlimas yra „didelis mokslas ir menas“.
- Taip, be abejo, visi inkilai yra skirtingi, reikia žinoti, kokiems paukščiams jie yra gaminami. Visų inkilų matmenis galima sužinoti Lietuvos ornitologų draugijos tinklalapyje. Taip pat reikia žinoti, kur tokie ar anokie paukščiai gyvena, kokiuose biotopuose (buveinėse, pavyzdžiui, miške, pelkėje, pievose ir panašiai – red. past.), kokiame aukštyje inkilai keliami. Tik žinant šią informaciją galima kelti inkilus ir tik tada yra didelė tikimybė, jog paukščiai juos užims.
Norėčiau pridurti, kad pagaminti inkilus ir juos iškelti yra viena, bet juos dar reikia ir prižiūrėti. Daugelis paukščių rūšių patys inkilų neišsivalo, todėl juos reikia valyti kas metus, geriausia rudenį ar anksti pavasarį. Tai ypač aktualu smulkiųjų sparnuočių inkilams. Pavyzdžiui, didžioji zylė per perėjimo sezoną gali atsivesti tris vadas, tokiu atveju inkile vienas ant kito bus trys lizdeliai. Kitais metais inkilas lyg ir naujas, bet jame niekas negyvens, nes jis pilnas lizdinės medžiagos, o gal dar ir visokių parazitų yra. Todėl inkilų valymas yra tiesiog būtinas.
- Kiek laiko užtrunka inkilų gamyba ir iškėlimas? Kada geriausia juos kelti? Iš kokių medžiagų gaminate inkilus?
- Inkilo pagaminimas bent man užtrunka apie 40 minučių, kartais ir virš valandos, priklauso nuo to, kokiam paukščiui yra gaminamas inkilas: smulkiems paukščiams - greičiau, o didiesiems – dančiasnapiams ar pelėdoms – ilgiau.
Inkilų iškėlimas, aišku, irgi užtrunka. Pirmiausia reikia parinkti vietas, kur juos kelti, pasidomėti pas girininkus, ar nebus greitu laiku kertamas miškas, kad padarytas darbas nenueitų veltui. Inkilus geriausia kelti rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais, kadangi paukščiai, ypač pelėdos, dar prieš prasidedant perėjimo sezonui juos nusižiūri, išbando. Be to, žiemą inkiluose jiems dar ir saugu nakvoti.
Inkilus galima gaminti iš įvairios medienos, pavyzdžiui, pušies, eglės, bet turbūt geriausiai iš drebulės, kadangi ji atspari drėgmei, inkilas ne taip greitai supūna.
- Kelti dirbtinius lizdus yra labai sunkus ir pavojingas darbas, kadangi dirbama dideliame aukštyje – nuo 9 iki 40 metrų. Be specialios aprangos ir įrangos niekam nepatarčiau jų kelti, kadangi tai labai pavojinga gyvybei! Šiuos darbus gali atlikti tik profesionalai ir labai gerai apmokyti specialistai, vadinamieji aukštalipiai-ornitologai, kurie turi specialius leidimus, yra išklausę kursus ir išlaikę egzaminus.
Tokių profesionalų Lietuvoje nėra daug, gal 10 žmonių iš viso, įskaitant mane, nes kaip minėjau, tai labai pavojingas, rizikingas darbas.
Dažniausiai dirbtiniai lizdai gaminami juodiesiems gandrams, ereliams žuvininkams, jūriniams ereliams, vapsvaėdžiams, mažiesiems ereliams rėksniams. Tai nykstančios rūšys Lietuvoje ir kitur, todėl joms reikalinga skubi pagalba, norint jas išsaugoti mūsų šalyje. Jeigu mes nekeltume šiems paukščiams lizdų, jų populiacija Lietuvoje stipriai mažėtų.
- Taip, jau nuo 2009 metų dalyvauju Vilniaus Kaziuko mugėje ir prekiauju savo paties padarytais inkilais daugeliui paukščių rūšių. O daugiausiai žmonės perka inkilus varnėnams. Gal labiausiai juos myli, o gal dėl to, kad šie paukščiai tiesiog visada inkilus užima, ypač naujus.
O šiaip žmonių, ypač vilniečių susidomėjimas inkilais yra tiesiog milžiniškas. Jie tikrai užduoda daug klausimų, į kuriuos bandau atsakyti, paaiškinti. Kuo daugiau žmonės turės informacijos, kaip reikia daryti kokybiškus inkilus, kur juos kelti, tuo paukščiams geriau.
- Ar pastebėjote per tuos metus kokių nors pokyčių prekyboje? Ar keičiasi lietuvių kultūra ir dėmesys paukščiams ir jų apsaugai?
- Savo prekyboje kažkaip jokių pokyčių nepastebėjau. Nenoriu įžeisti prekybos tinklų, kurie parduoda inkilus, bet jų inkilai yra ypač prastos kokybės – sukalti ne vinimis, o kabėmis, kurios nuo drėgmės tiesiog išsiskečia ir inkilas subyra. Kai kurių net stogeliai yra padaryti taip, kad jų neįmanoma nuimti ir inkilo išvalyti iš vidaus. Ten parduodami inkilai padaryti nežinant tikrų inkilo išmatavimų ir yra labai pigūs, todėl daugelis žmonių tiesiog jų nebeperka, o ieško geros kokybės, pagal tikslius išmatavimus pagamintų ilgaamžių inkilų. Kai kurios kompanijos, kurios gamina inkilus pardavimui, jau pradėjo konsultuotis ir su manimi.
O lietuvių tauta labai domisi paukščiais, tikrai skiria didelį dėmesį jų apsaugai, tikrai kelia daug inkilų, matyt jiems tai patinka. Pasižiūrėkite į kaimus, juk pas kiekvieną kaimietį sodybose pilna inkilų – gražu ir naudinga.
- Ar dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie yra nepatenkinti paukščių žiedavimu ir teigiančių, jog esą jiems kenkia? Ką atsakote tokiems kritikams? Koks, Jūsų nuomone, apskritai yra visuomenės požiūris į Jūsų ir kolegų veiklą?
- Kiek tenka susidurti, Lietuvoje yra nemaža dalis piliečių, kurie nusiteikę prieš paukščių žiedavimą. Manau dėl to, kad nors apie tai mažai išmano, yra įsitikinę, jog paukščių žiedavimas yra nereikalingas. Kitiems atrodo, kad dedami žiedai yra sunkūs ir taip toliau. Noriu visus patikinti, jog paukščiams yra dedami specialūs žiedai, kurie jokio pašalinio skausmo ar svorio paukščiams nesuteikia. O patyrę profesionalūs žieduotojai stengiasi paukščius žieduoti taip, kad jiems būtų sukelta kuo mažiau streso.
Žiedavimas svarbus mokslui: kad žinotume, kur paukščiai migruoja, kokius atstumus įveikia, kur žiemoja, koks paukščio amžius ir taip toliau. Didelė dalis visuomenės vis tik mums, ornitologams, padeda ir palaiko visokiuose projektuose, ypač šaltomis žiemomis, kai reikia lesinti paukščius.
- Taip, be abejo, tikrai tenka gauti daug informacijos, kad paukščiai masiškai šaudomi daugelyje Europos ar Afrikos valstybių. Būna, aišku, labai keista, nes mes paukščius saugome, keliame jiems inkilus, lizdus, o juos migruojančius ten tiesiog šaudo savo malonumui. Tokių valstybių, kur žmonės aktyviai šaudo paukščius yra nemažai, pavyzdžiui, Kipras, Malta, Italija, Albanija, Palestina, Egiptas ir kitos. Aišku, Europa su tuo smarkiai kovoja ir manau, kad daugeliu atveju pavyksta susitarti priimant tose valstybėse gamtosauginius įstatymus ir panašiai.
Mes, ornitologai, esame pastebėję, kad paukščių į Lietuvą sugrįžta vis mažiau. Daugelį, pavyzdžiui, kankina klausimas, kodėl Lietuvoje beveik išnyko žalvarniai, kurių dar prieš 20 metų buvo tikrai nemažai. Manome, kad dėl šaudymų, dėl nepalankių migracijų bei kitų priežasčių.
- Šiemet beveik nematėme žiemos, kai kurie paukščiai sugrįžo neįprastai anksti. Kaip tokios žiemos veikia Lietuvoje žiemojančius ir migruojančius paukščius? Ar pastebite neigiamą klimato kaitos poveikį paukščių populiacijoms?
- Be abejo, šiltos žiemos iškreipia paukščių migracijas. Kai kurios paukščių rūšys, pavyzdžiui, gulbės nebylės, daugelis ančių rūšių tada iš viso nemigruoja. Yra kaip yra, paukščiai prisitaiko prie tokių oro sąlygų.
Šis pavasaris iš tiesų labai ankstyvas ir tikrai jau grįžo nemažai paukščių rūšių, kaip antai dirviniai vieversiai, pempės, gervės. Bet tai tik pirmieji paukščiai žvalgai, masinė migracija vis tiek būna šiek tiek vėliau, nes paukščiai jaučia, kada jiems grįžti geriausiai. Labiausiai bijau, kad nepasikartotų praėjusių metų scenarijus, kai balandžio mėnesį, kada buvo sugrįžę daug paukščių, juos nepasiruošusius užklupo tikra žiema ir sniegas.
Vienų paukščių rūšių populiacijos dėl klimato kaitos didėja, kitų - mažėja, jie ieško geresnių sąlygų perėjimui. Gamtoje vyksta daug įvairių pokyčių. O paukščių rūšių išnykimas labiausiai gresia tada, kai jų perėjimų vietas pakeičia žmogaus ūkinė veikla. Tai ir miškų kirtimai, ir pelkių nusausinimai, netgi ne laiku pjaunama žolė.
- Papasakokite, kas Jus patį paskatino domėtis paukščiais. Kada ir kaip pradėjote savo ornitologo entuziasto karjerą?
- Paukščiai mane žavėjo nuo vaikystės, kurią praleidau Vilniuje, Dvarčionyse. Šis miestelis buvo apsuptas miškų, ežerų, pelkių, tad jau nuo mažens čia stebėdavau paukščius. Viskas prasidėjo 1984 metais, kai per biologijos pamoką užėjo studentas ir pasiūlė visai klasei, kas norėtų lankyti ornitologų būrelį.
Aš užsirašiau ir taip pakliuvau į Liutauro Raudonikio (dabartinio Lietuvos ornitologų draugijos vadovo – red. past.) vadovaujamą ornitologų būrelį. Per dvejus metus jo padedamas baigiau Lietuvos ornitologų mokyklą ir išmokau pažinti beveik visus Lietuvoje sutinkamus paukščius. Taip pat Liutauro paskatintas nuo 1986 metų pradėjau savarankiškai žieduoti paukščius.
- Papasakokite, kokį įdomiausią/rečiausią paukštį Jums yra tekę stebėti Lietuvoje. O sužieduoti? Koks įdomiausias nuotykis yra nutikęs per Jūsų ornitologo karjerą?
Tokių atvejų yra pasitaikę tikrai nemažai, jų visų neprisiminsi, juk šia veikla užsiimu jau beveik 30 metų. Keisčiausiai turbūt buvo žieduojami sidabriniai kirai praėjusių metų vasario mėnesį Dumpių sąvartyne, Klaipėdoje.
Gaudėme juos tiesiog greitai uždengdami paprastu plastikiniu grėbliu. Šią metodiką sugalvojo tragiškai žuvęs pasaulinio lygio ornitologas, juodkrantiškis Vytautas Pareigis. Tokiu metodu mums trims (man, V. Pareigiui ir Sauliui Čiulčinskui) pavyko sugauti 68 suaugusius sidabrinius kirus, kuriuos paskui sužiedavome, išmatavome ir pasvėrėme. Tai buvo tikrai kažkas naujo žiedavimo istorijoje.
- Ką patartumėte vaikams, jaunimui ar suaugusiems norintiems imti stebėti paukščius? Ką reikėtų žinoti ir nuo ko reikėtų pradėti?
- Šiais laikais vaikams ir jaunimui galimybės pradėti ornitologo karjerą yra tikrai nemenkos. Labai daug mokomosios medžiagos galima rasti internete, įvairiuose tinklalapiuose, pavyzdžiui, Lietuvos ornitologų draugijos svetainėje. Galima lankyti gamtininkų būrelius. Daug kur taip pat galima įsigyti literatūros apie paukščius, paukščių žinynų ir panašiai.
Svarbiausia yra didelis noras. Pirmiausia patarčiau pradėti pažinti paukščius iš paukščių žinynų, paskui stebėti juos gamtoje ir taip po truputėlį mokytis patiems. Kai žmogus dega noru tuo užsiimti, visada atsiranda bendraminčių, susikuria žmonių grupė, kuri domisi paukščiais. Visiems palinkėčiau, kuo daugiau domėtis paukščiais, juk tai nuostabu!
- Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums!
Su ornitologu D.Musteikiu vilniečiai šį savaitgalį galės pabendrauti Kaziuko mugėje. Maironio gatvėje, kuri šventės metu pavadinta „Inkilėlių takas“, priešais Šv. Onos bažnyčią bus įsikūręs jo inkilų stendas .