Stiklinė vandens ryte, stiklinė laukiant savo eilės banke, stiklinė po kavos puodelio, kaip patariama sveikatos skyreliuose spaudoje. Turime bent keletą pasirinkimų, ko pripildyti stiklinę – geriamojo vandens, stalo, šaltinio arba mineralinio vandens. Mineralinis vanduo yra brangiausias ir, matyt, sveikiausias pasirinkimas, geriantys vandentiekio vandenį taupo ne tik pinigus, bet ir aplinką, mat nenaudoja plastikinių pakuočių. O kas ir kodėl vartoja fasuotą geriamąjį vandenį?
Reikalavimai vienodi
Vienas emigrantas, kraudamas iš Tesco pirktus vandens butelius, dalijosi patirtimi apie bjaurų anglų vandentiekio vandenį. Pirktinis vanduo tuose namuose naudojamas ne tik troškuliui malšinti, bet ir valgiui ruošti. Taip pat daro ir dalis Lietuvos gyventojų, kurių netenkina namuose tiekiamo vandens skonio ir kvapo savybės. Vis dėlto lietuvišku vandeniu pakuotėse vaikinas minėjo nepasitikįs nuo to karto, kai Bubiuose pas buvusius kaimynus apsilankė viena iš geriamąjį vandenį didelėse pakuotėse parduodančių įmonių ir paprašė iš jų šulinio vandens.
„Visas vanduo buteliuose yra keturių kategorijų: natūralus mineralinis vanduo, šaltinio vanduo, stalo vanduo ir geriamasis vanduo. Tai keturi skirtingi produktai ir jiems visiems keliami skirtingi reikalavimai, – pradėjo aiškinti Ilona Drulytė, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja. – Jeigu pasirenkame vieną kategoriją – geriamojo vandens, tai reikia žinoti, kad jam bus taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir tam vandeniui, kuris yra viešai tiekiamas. Vadinasi, jis gali būti gaminamas netgi iš to paties čiaupo, iš kurio vanduo tiekiamas vartotojui, nes reikalavimai galutinio produkto saugai ir kokybei yra tie patys.“
Taigi geriamojo vandens gamybos būdai ir šaltiniai gali būti įvairūs: viešai tiekiamas vanduo, sufasuotas su ar be papildomo paruošimo, gali būti ir vanduo iš gręžinio. Gavybos būdai nėra griežtai ribojami – svarbiausia, kad vanduo buteliuose atitiktų keliamus reikalavimus. „Kokį vandenį geriau gerti – iš butelių ar iš čiaupo, vienareikšmio atsakymo nėra. Nors ir vienas, ir kitas vanduo yra saugus, jo kokybė gali skirtis. Vienais atvejais vanduo iš čiaupo yra geresnis už parduodamą parduotuvėje, kitais atvejais – atvirkščiai“, – pasakojo Algimantas Lipnickas, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausiasis specialistas. Jis minėjo, jog beveik visoje Lietuvos teritorijoje požeminiame vandenyje yra gana daug geležies, dėl to nukenčia geriamojo vandens kokybė – spalva ir kvapas. Tačiau daugelis vandens tiekėjų jau yra įrengę geležies šalinimo įrenginius, todėl viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybė gera.
Renkasi vartotojas
Inspektorius A. Lipnickas aiškino, jog daugeliu atvejų vartoti buteliuose parduodamą vandenį patariama tų regionų gyventojams, kur viešai tiekiamas geriamasis vanduo neatitinka keliamų reikalavimų, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvos regione, kur per didelė fluoro koncentracija vandenyje.
I. Drulytė antrino kolegai, kad neštis pirktinį vandenį namo racionalu tada, kai netenkinta iš čiaupo tekančio vandens kokybė ar sauga: „Tarkime, kažkas yra negerai – per daug nitratų, vanduo užterštas pesticidais arba jūs nežinote vandens kokybės, nes, tarkime, tai yra individualus šaltinis, o jūs nesate atlikę tyrimų ir abejojate dėl vandens kokybės. Arba jūs važiuojate kažkur į sodybą pas giminaičius ir nežinote, koks ten vanduo. Galbūt jūs dar vežatės mažą vaiką, tad saugiau turėti savo vandens – ar pirkto, ar atsivežto iš žinomos kokybės šaltinio.“
Vanduo pakuotėse dažnai perkamas, kai nėra galimybės gauti viešai tiekiamo vandens, susiruošus į kelionę ar iškylą gamtoje. Tačiau tai, kokį vandenį gerti namuose, švietimo įstaigoje ar darbe, yra vien tik vartotojo apsisprendimo reikalas. Kai kuriose vietovėse tiekiamo vandens savybes gadina ne vien geležies perteklius, bet ir chloras. Todėl kartais paspirtis pirkti vandenį būna ne saugumo, o geresnio skonio paieškos. Gamintojai taip pat deda pastangų, kad vartotojui vandens skonis būtų malonus, ir į vandenį prideda kvapiųjų medžiagų.
„Taip siekiama pritraukti vartotoją, galbūt jam suteikti platesnę pasirinkimo galimybę. Tačiau jeigu į natūralų mineralinį vandenį pridedama kvapiųjų medžiagų, šis produktas netenka pavadinimo – jis daugiau nebėra natūralus, nes į jį jau pridėta kvapiųjų medžiagų. O pačios kvapiosios medžiagos yra reglamentuotos, todėl tokių produktų nesaugiais pavadinti negali“, – plonybes aiškino Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto darbuotoja. Tokį produktą jau dera vadinti stalo vandeniu.
Pakuočių saugumas
Techninis reglamentas aiškiai apibrėžia, ką galima pateikti stalo vandens pavadinimu: tai nealkoholinis gėrimas, gaminamas į geriamąjį vandenį pridedant natūralaus mineralinio arba šaltinio vandens, arba mineralinių medžiagų. Gėrimas gali būti aromatizuotas kvapiosiomis medžiagomis ir (ar) vitaminizuotas.
„Stalo vanduo – tai toks vanduo, kuriame mineralinių medžiagų kiekį apsprendžia pats gamintojas. Toks vanduo yra pagaminamas maišymo būdu, sumaišant, tarkim, geriamąjį vandenį su mineralinėm druskom – arba sausa forma, arba skiedžiant natūralų mineralinį vandenį geriamuoju vandeniu. Žodžiu, tai yra produktas, pagamintas tikslingai keičiant mineralinių medžiagų sudėtį, norint išgauti vienokią ar kitokią sudėtį, vienokias ar kitokias skonio savybes“, – detalizavo I. Drulytė. Gamintojo įsikišimas ir sudaro esminį skirtumą tarp natūralaus mineralinio ir stalo vandens. Natūraliame mineraliniame vandenyje mineralinių medžiagų kiekis yra pastovus, nulemtas gamtos ir nekintantis.
„Atkreiptinas dėmesys, kad parduodamas stalo vanduo turi minimalų tinkamumo vartoti terminą, todėl vartotojai turėtų nevartoti vandens terminui pasibaigus“, – pažymėjo A. Lipnickas. Kaip ir kiekvienas kitas maisto produktas, vanduo keičiasi laikui bėgant. „Keičiasi jo cheminė sudėtis, gali keistis mikrobinė sudėtis, pagaliau yra tam tikras santykis su aplinka“, – aiškino I. Drulytė. Ji patikino, kad gamintojas taip pat galvoja apie kokybę ir, atsižvelgdamas į galimas įtakas, renkasi pakuotę. Ne visi plastikai ar kamščiai vienodai išsaugo angliarūgštę ir kitas parduodamo vandens savybes.
„Tradiciškai saugesne ir ekologiškesne laikoma stiklinė tara, tačiau ir plastikiniai buteliai privalo atitikti keliamus reikalavimus. Taigi vartotojas gali pasirinkti“, – sakė A. Lipnickas. Su pakuote susijęs ir vartojimo prestižas – vanduo stiklo buteliuose laikomas prabangos ar ypatingos kokybės ženklu. Tačiau I. Drulytė pažymėjo, jog išpilstymas į stiklinę tarą yra gana sudėtingas procesas, nes pilstymo metu būtina užtikrinti, kad į butelį nepatektų stiklo skeveldrų, o šį procesą sudėtinga kontroliuoti. Plastikas vartotojų laikomas ne tokiu saugiu dėl galimos medžiagų iš plastiko migracijos į vandenį.
„Tačiau Europos Sąjungoje, taigi ir Lietuvoje, plastikinei pakuotei yra taikomi gana griežti reikalavimai. Tai reiškia, kad plastikinė pakuotė kiekvienu atveju vertinama, ar į ją gali būti išpilstyti produktai, tokie kaip vanduo, arba rūgštūs, arba riebūs. Kiekvienu atveju migracija tiriama atskirai, t. y. modeliuojamos ne tik maisto produkto savybės (vandeningas, rūgštus, riebus, alkoholinis), bet ir tam tikra temperatūra (pvz., fasuojamas šaltas ar karštas produktas, ar jis bus laikomas kambario temperatūroje ir pan.), maisto produkto kontakto su plastikine pakuote trukmė“, – standartus įvardijo I. Drulytė.
Taigi labai konkretūs reikalavimai nustato, kokių medžiagų gali būti plastikinių gaminių sudėtyje ir kokie migracijos lygiai leidžiami į maisto produktą. „Belieka tik tikėtis, kad gamintojai atsakingai renkasi pakuotes. Beje, maisto inspektoriai, tikrindami gamybą, tą turėtų irgi kontroliuoti, ir tai daro“, – pridėjo specialistė.
Pirmenybė natūraliam
Apie parduodamo vandens kokybę neturėtume spręsti pagal taros dydį, patikino A. Lipnickas. „Kalbant apie saugumą, vienkartiniuose buteliuose stalo vanduo yra tikrai saugus. Daugiau problemų gali kilti su išpilstytu į daugkartinio naudojimo indus, kuriuos perka įstaigos ir organizacijos. Visų pirma todėl, kad panaudojus šiuos butelius reikia tinkamai dezinfekuoti. Be to, jie statomi ant aušintuvų, kurie taip pat turi būti teisingai prižiūrimi, – atkreipė dėmesį pašnekovas. – Dažniausiai tuo rūpinasi vandenį pristatanti įmonė arba patys vandens vartotojai.“ Labai svarbu, kad buteliai su geriamuoju vandeniu būtų laikomi švarioje patalpoje, toli nuo galimų taršos šaltinių, šildymo įrenginių ir būtų apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Lietuviškų prekybos centrų pirkėjų įpročiai rodo, jog vartotojai, rinkdamiesi fasuotą vandenį, pirmenybę skiria mineraliniam. „Mineralinis vanduo pas mus perkamas labiau nei stalo vanduo septyniasdešimties ir trisdešimties nuošimčiu santykiu. Tačiau bendras priminimas – jeigu prekės yra akcinės, pirmenybė mineraliniam vandeniui nebeturi reikšmės“, – pasakojo Darius Ryliškis, „Norfos“ prekybos tinklo atstovas spaudai.
Jis teigė, kad vartojimo įpročiai, stebint vandens pirkimą, didmiesčiuose ir kaime nepastebimi, o vandens pirkimo skirtumus lemia ne tiek vartotojo asmeninės savybės, kiek sezoniškumas – atvėsus orui prekyba sulėtėja iki kitos vasaros. Nors geriamasis vanduo turi galiojimo datą, dėl lietuviškų prekių netenka jaudintis. Kaip pasakojo D. Ryliškis, galiojimas bestovint lentynose baigiasi tik įvežtiniam brangiam vandeniui.
Vanduo yra būtina mūsų raciono dalis. Žmogus per parą turi išgerti 6–8 stiklines vandens. Ne taip svarbu, ar tai bus viešai tiekiamas geriamasis vanduo, ar stalo vanduo. Tai vartotojų skonio reikalas, svarbiausia, kad vanduo atitiktų saugos ir kokybės reikalavimus, nebūtų užterštas.