Dr. Birutė Galdikas: gamintojus reikia įtikinti, kad nenorime orangutanų kraujo ant savo rankų

Praėjusią savaitę Lietuvoje vėl viešėjo garsi antropologė ir orangutanų tyrinėtoja dr. Birutė Galdikas. Savo vizito metu mokslininkė apsilankė Punios šile Alytaus rajone bei VDU Botanikos sode Kaune, kur yra sodinama Birutės Galdikas vardo ąžuolų giraitė ir įrengta vaikų žaidimo aikštelė. GRYNAS.lt susitiko su mokslininke ir pakalbino ją apie Lietuvą, jos vardo fondą, apie gamtosaugą apskritai ir konkrečiai apie jos veiklą Indonezijoje.

Viena pagrindinių pokalbio temų buvo palmių aliejus, kuris yra gaunamas iš alyvpalmių vaisių minkštimo. Reto produkto gamyba šiandien apsieina be palmių aliejaus: jo galima rasti daugelyje maisto produktų bei įvairių kosmetikos ir higienos priemonių sudėtyje, nes šis aliejus yra itin pigus ir lengvai apdorojamas

. Atogrąžų miškų kirtimas ir palmių plantacijų sodinimas aliejaus gamybai kelia didžiulį pavojų Indonezijos, o kartu ir planetos biologinei įvairovei, įskaitant orangutanus. Tai labai didelio masto problema, kuria, anot profesorės, susirūpinti turėtų viso pasaulio gyventojai. Pasak dr. B. Galdikas, būtent mes, vartotojai, vengdami produktų su palmių aliejumi galime padėti sustabdyti šią pražūtingą veiklą.

- Lietuvoje viešite jau ne pirmą kartą, buvote atvykusi ir pernai, ir užpernai. Kas jus labiausiai traukia į Lietuvą?

- Fondas (Tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas – red. past.), fondo veikla yra pagrindinė vizitų priežastis. Bet, žinoma, tai mano tėvų šalis, aš pati kalbu lietuviškai, nelabai gerai, bet kalbu. Ir mano akcentas yra neblogas, bent jau taip sako kiti. Mėgstu čia atvykti.

- Daugiausiai laiko vis tik praleidžiate Indonezijoje. Papasakokite, kokia būna jūsų įprasta darbo diena.

- Tokio dalyko kaip įprasta darbo diena nėra. Kiekviena diena yra skirtinga, kiekviena turi savų iššūkių. Dirbame ir su orangutanais, ir siekiame išsaugoti atogrąžų miškus – šių dviejų veiklų atskirti negalima.

- Akivaizdu, jog Jūsų vykdoma veikla Indonezijos atogrąžų miškuose yra labai svarbi. Tačiau Indonezija yra toli nuo Lietuvos, jos problemos čia gali atrodyti nelabai reikšmingos. Kodėl Jūsų veikla ir tai, kas vyksta šioje Pietryčių Azijos šalyje, turėtų rūpėti paprastam žmogui Lietuvoje?

- Manau, kad priežastys, kodėl žmonėms turėtų rūpėti orangutanų ir atogrąžų miškų likimas, yra tos pačios tiek Lietuvoje, tiek visur kitur pasaulyje. Atogrąžų miškai ne veltui yra vadinami pasaulio plaučiais. Orangutanai yra vieni iš mūsų artimiausių giminaičių gyvūnų karalystėje. Mes esame labai artimai susiję. Jeigu orangutanai ir atogrąžų miškai išnyktų, tai būtų milžiniškas praradimas tiek kalbant apie pasaulio biologinę įvairovę, tiek apie mūsų pačių evoliucinę istoriją.

Žinoma, yra įvairių praktinių priežasčių, kodėl mums tai turėtų rūpėti, bet vienos pagrindinių yra dvasinės. Kai įžengi į atogrąžų mišką, atsiduri vienoje iš pačių turtingiausių, sudėtingiausių ekosistemų kada nors išsivysčiusių mūsų planetoje.

Koralų rifai atogrąžų jūrose taip pat yra labai turtingos ekosistemos, bet sausumoje atogrąžų miškams lygių nėra. Pavyzdžiui, praėjusį pirmadienį praleidau lietuviškame miške (profesorė balandžio 14 d. lankėsi Punios šile Alytaus raj. – red. past.). Tai yra visiškai kitokia ekosistema, ne tokia gausi rūšių ir ne tokia sudėtinga kaip atogrąžų miškai, nors, žinoma, savaip turtinga. 

- Kokios yra didžiausios problemos, su kuriomis šiuo metu susiduriate? Kas labiausiai kelia pavojų orangutanų išlikimui? 

- Palmių aliejus, be jokios abejonės. Kai pradėjome dirbti 1971 m., tokia problema neegzistavo, palmių plantacijų beveik nebuvo – aš net nežinojau, kas tai per daiktas palmių aliejus. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai Indonezijos vyriausybė nusprendė, kad iškirsti didelius miškų plotus ir juos užsodinti alyvpalmių plantacijomis, yra gera mintis. Nemanau, jog tuo metu jie suvokė, kokios bus tokios veiklos pasekmės. Jie norėjo dalyvauti pasaulinėje ekonomikoje, norėjo pagerinti savo žmonių, savo visuomenės gyvenimą, ir palmių aliejus atrodė kaip tinkama tam priemonė. Šiandien tai yra didžiulė problema, palmių aliejaus pramonė grasina orangutanams išnykimu.

- Atogrąžų miškams taip pat...

- Taip, tai ta pati problema. Palmių plantacijos yra sodinamos iškirstų miškų vietoje. Medienos masės ir popieriaus pramonė taip pat prisideda prie miškų nykimo, bet palmių aliejus šiuo metu yra pagrindinė varomoji jėga.

- O kaip dėl aplinkai draugiško palmių aliejaus (angl. sustainable palm oil), kai plantacijos užveisiamos ne atogrąžų miškų kirtimuose? Ar toks dalykas iš vis egzistuoja ir ar tai galėtų prisidėti prie problemos sprendimo?

- Apie tai daug kalbama šiuo metu, bet tai nėra efektyvi alternatyva, bent jau kol kas. Kai kurios kompanijos bando tai daryti, tačiau tai daugiau yra priedanga, aliejaus „plovimas“.

- Aplinkos organizacija „Greenpeace“ šiuo metu vykdo didelę kampaniją, raginančią didžiąsias maisto ir kosmetikos produktų kompanijas pereiti prie aplinkai draugiško palmių aliejaus. 

- Taip, manau, jog „Greenpeace“ atlieka milžinišką darbą, turbūt tai yra vienintelė dar neparsidavusi organizacija iš didžiųjų aplinkosaugos struktūrų. Jie siekia iš kompanijų tikrų įsipareigojimų, ne šiaip tik pasirodyti, kad kažką daro. 

- O kaip Jūs ir Jūsų organizacija, Tarptautinis orangutanų fondas (Orangutan Foundation International, OFI), prisidedate prie problemos sprendimo?

- O, mes daug visko darome. Pavyzdžiui, prieš keletą metų mes susitarėme su didžiausia palmių aliejaus gamintoja Indonezijoje, kad jie stengsis vykdydami savo operacijas nenužudyti, nesužeisti nykstančių rūšių, įskaitant orangutanus. Mes taip pat apmokėme šimtus jų darbuotojų, kaip tai būtų galima geriausiai pasiekti. Taip pat pasiekėme, jog jie nevykdytų kirtimų ypač didelės biologinės vertės vietovėse. Visa tai padarėme mes ir tai iš tikrųjų vyksta. Jie labai stengiasi laikytis šio įsipareigojimo ir neprisidėti prie nykstančių rūšių naikinimo.

Tačiau problema yra ta, jog, pavyzdžiui, ta pati kompanija valdo apie pusę milijono hektarų palmių plantacijų – tai 500 tūkst. hektarų iškirsto atogrąžų miško. Tai kad kompanijos įsipareigoja laikytis šių taisyklių – saugoti rūšis, nekirsti vertingose vietovėse - visa tai juk negrąžina prarasto miško.

- Ką gali padaryti paprastas žmogus? Kaip bet kuris iš mūsų galėtume prisidėti prie problemos mažinimo ir sprendimo?

- Paprastas žmogus gali padaryti tikrai labai daug. Pirmiausia gali daryti tai, ką ir aš darau: aš visiškai neperku, nevalgau ir nevartoju produktų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus. Net jeigu ant etiketės sako tik tai, jog sudėtyje yra augalinio aliejaus, turiu žinoti tiksliai, koks aliejus buvo naudojamas – alyvuogių, saulėgrąžų, rapsų. Jeigu parašyta tik „augalinis aliejus“, tokio produkto nepirksiu, nes tikimybė, jog po tuo užrašu slepiasi palmių aliejus, yra labai didelė. Indonezijoje taip bus 99 proc. atvejų, kitose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, turbūt mažiau.

Tačiau Lietuva yra Europos Sąjungoje, Lietuva perka produktus iš kitų šalių, todėl neabejotina, jog ir čia yra daug palmių aliejaus. Šis aliejus labai gerai slepiasi po įvairiais skirtingais pavadinimais ir skirtingomis formomis, jis yra itin pigus, o visi nori, kad viskas būtų kuo pigiau.

Apie tai reikia kalbėti kuo daugiau, apie tai turi žinoti kuo daugiau žmonių. Jie turi prašyti prekybos centrų, kad šie nepardavinėtų produktų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus. Jeigu žmonės atsisakys pirkti tokius produktus, tada daug pasieksime. Reikia, kad didieji prekybos tinklai įsipareigotų – kai kas jau dabar įsipareigoja pirkti tik iš draugiškai aplinkai užaugintų palmių pagamintą aliejų, bet, kaip minėjau, toks aliejus nelabai egzistuoja.

Jeigu kažkas sako, kad jų aliejus yra draugiškas aplinkai, yra pažymėtas specialiais ženklais, tai dar nieko nereiškia. Gali būti, kad ta kompanija 3 proc. savo aliejaus sumaišo su 97 proc. aliejaus iš kito tiekėjo. Niekas nežino, kaip tas aliejus buvo pagamintas. Juk visa pramonė koncentruojasi Indonezijoje ir Malaizijoje, o čia jeigu galima apeiti taisykles, tai jos ir bus apeitos. Šios kompanijos turi būti įtikintos, jog vartotojai išvis nenori tokio aliejaus, vartotojai nenori orangutanų kraujo ant savo rankų.

- Norėtųsi, kad žmonės daugiau apie tai žinotų, Lietuvoje tai vis dar labai nauja tema.

- Tai nauja tema ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Visur žmonės apie tai žino per mažai. Atrodo, Prancūzijoje vyko diskusijos apie privalomą produktų su palmių aliejumi žymėjimą ar apskritai palmių aliejaus uždraudimą, bet pasiūlymai buvo atmesti. Tas pats nutiko Australijoje. Maisto pramonė turi didžiulę įtaką ir daro politikams spaudimą. Palmių aliejaus verslas neša milžinišką pelną, todėl kompanijos nesuinteresuotos kažką keisti.

- Kalbant apskritai apie gamtosaugą, kodėl tai turėtų būti aktuali veikla mums visiems?

- Gamta yra vertinga pati savaime, bet iš jos mes taip pat labai daug gauname. Pavyzdžiui, atlikta daug tyrimų, įrodančių, jog po operacijų pacientai pasveiksta gerokai greičiau, jeigu pro ligoninės langą mato medžius. Šis fenomenas yra toks stiprus, jog užtenka paveikslo su gamtos vaizdais ir jau bus skirtumas, bet, žinoma, tikri medžiai, tikra gamta veikia geriau. 

Mūsų ryšys su gamta yra įgimtas ir labai stiprus. Atskirk žmogų nuo gamtos ir iškart pradės lįsti visokios negerovės ir anomalijos. Žmonės ieško ramybės gamtoje, tai darome ne šiaip sau. Lietuviai, pavyzdžiui, savaitgaliais mėgsta išvykti į savo sodus, prie ežerų. Jie gal negalėtų paaiškinti, kas juos ten traukia, bet gamta suteikia ramybės, leidžia pailsėti. Be gamtos žmonės pasimeta, praranda save. 

- Jūsų nuomone, ar labai skiriasi, mokslininkų, gamtosaugininkų darbas šiandien, nuo tų dienų, kai tik pradėjote dirbti šį darbą? Ką žinome šiandien apie orangutanus ko nežinojome tada? 

- Nemanau, kad labai daug kuo skiriasi. Tikiuosi, jog dauguma gamtosaugininkų yra kartu ir mokslininkai. Vis dar keliame įvairių hipotezių, yra daug neatsakytų klausimų. Mes žinome, jog orangutanai yra daugiausiai vaisiaėdžiai, žinome, jog orangutanai daugiausiai laiko praleidžia medžiuose. Visa tai apie orangutanus buvo lengviau sužinoti tuomet, kai pradėjome, nes tai yra labai esminiai dalykai. Bet įdomių klausimų visada yra ir į juos dar reikia atsakyti.

- Kokie tolimesni Fondo planai Lietuvoje?

- Mums reikia savanorių vykti į Borneo. Pernai, pavyzdžiui, buvo atvykę keturi lietuviai. Lietuviai savanoriai yra labai geri, jie sakė, jog darbas, kurį jie turėjo atlikti, buvo lengvesnis nei tikėjosi. Fondui čia Lietuvoje taip pat praverstų savanoriai, kurie padėtų vykdyti komunikaciją, skleisti informaciją apie orangutanus, palmių aliejų ir panašiai. 

Be to, norėtume Lietuvoje vykdyti daugiau programų. Dar tiksliai nežinome, kas tai galėtų būti, bet mes, pavyzdžiui, norėtume įsigyti mišką ir jį saugoti. Dabar vyksta tokie procesai: kaimuose vyresni žmonės išmiršta, jaunimas keliasi į miestus, o jiems atitekusį mišką parduoda iškirtimui arba iškerta patys. Todėl norėtume surinkti lėšų ir nupirkti kai kuriuos iš šių miškų prieš juos iškertant, taip apsaugoti juos ir juose gyvenančius saugotinus gyvūnus.

- Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums!