Ekologijos studijos Edinburge nuvedė iki Kalifornijos ir grąžino į lietuviškas šlapžemes

Šiandien nuolat girdime apie aplinkosaugą, ekologiją, virtimą „žaliu“. Žmonės noriau rūšiuoja, taupo energiją, renkasi vietinius, ekologiškus produktus. Bet retas žino, kad ekologija yra ne šiaip mada ar judėjimas, o tikras mokslas, kaip kad matematika, geologija ar chemija, su savo principais, teorijomis ir mokslininkais. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi, kaip man sekėsi krimsti ekologijos studijas Edinburgo universitete.

Dažnai siejama su biologija, ekologija tyrinėja ryšius tarp organizmų ir jų aplinkos, nuo bakterijų iki visos planetos lygio. Klimato kaitos poveikio tyrimai yra neatskiriama šiandieninės ekologijos mokslo dalis: mokslininkus domina, kaip vandenyno šiltėjimas paveiks Arkties vandenyno planktoną ar koralinius rifus tropikuose, arba kokią įtaką daro didėjanti anglies dvideginio koncentracija planetos ekosistemoms, nuo Pietų Amerikos dykumų iki Lietuvos pelkynų.

Kodėl ekologija? Dėl noro išgelbėti pasaulį

Akivaizdu, kad ekologijos reikšmė tik auga ir perspektyvų jauniems žmonėms yra daug. Deja, Lietuvoje šios studijos nėra labai populiarios ar pakankamai aukšto lygio. O kokia situacija užsienyje? Ar verta išvykti norintiems studijuoti ekologiją?

Autorė

Per tuos metus ne tik susipažinau su man visiškai naujomis ekosistemomis, bet ir naujomis ekologijos sritimis, pavyzdžiui - degradavusių buveinių atkūrimas. Paskatinta šių patirčių ir savo bakalaurinį darbą rašiau apie šlapžemių (pelkių, šlapynių, raistų) atkūrimą Lietuvoje.

Baigusi Kauno technologijos universiteto gimnaziją, kartu su didele dalimi klasės draugų patraukiau mokytis į užsienį. Pasirinkau ekologijos studijas Edinburgo universitete, Škotijoje labiau dėl jaunatviško maksimalizmo ir naivumo („Noriu išsaugoti pasaulį!”), negu iš tiesų suvokdama, ką mokysiuosi. Mokykloje sekėsi visi dalykai, bet buvau labiau humanitarė, o gamtos mokslai traukė mažiau, todėl mano pasirinkimas tikriausiai nustebino ne vieną. Įdomiausia tai, jog po dešimtos klasės nebesimokiau biologijos. Tuo metu tikrai atrodė, kad ko jau ko, bet biologijos neprireiks. Dėl Lietuvoje egzistuojančios sistemos į ekologijos studijas čia kažin ar išvis būčiau buvusi priimta, nors mano penkių valstybinių egzaminų vidurkis ir buvo 96.

O Edinburgo reikalavimai buvo žymiai lankstesni, jiems užteko rezultatų iš bent dviejų bet kokių tiksliųjų ar gamtos mokslų (mano atveju buvo matematika ir chemija) egzaminų. Pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą turėjome keletą bendrosios biologijos kursų, kad visų studentų lygis ir žinios suvienodėtų ir visi būtų pasirengę imtis labiau specializuotų mokslų. Kai kuriems mano kursiokams atrodė, kad tie metai buvo veltui praleisti, bet man ir daugeliui kitų studentų tai buvo puiki proga tiek pasikartoti jau primirštą teoriją, tiek įgyti naujų žinių.

Nuo zoologijos iki šiuolaikinių ekologijos problemų

Kaip ir priėmimas, pačios studijos buvo labai lanksčios ir tarpdisciplinės. Privalomų dalykų buvo vos vienas kitas, todėl kiekvienas studentas galėjo susidaryti sau patinkančią programą. Jeigu pirmaisiais metais koncentravomės į teoriją ir grynąjį mokslą (botanika, zoologija, okeonografija, atmosferos mokslai), paskutiniaisiais daugiausiai dėmesio buvo skiriama vadybai, politikai, šiuolaikinėms ekologijos problemoms ir jų sprendimo būdams. Studijos Edinburge suteikė ir įvairių galimybių, kurių nebūčiau turėjusi Lietuvoje. Trečius metus su mainų programa praleidau JAV, studijavau Kalifornijos universitete Daivis‘e, kurio ekologijos programa patenka į geriausiųjų trejetuką Amerikoje. Per tuos metus ne tik susipažinau su man visiškai naujomis ekosistemomis, bet ir su naujomis ekologijos sritimis, pavyzdžiui - degradavusių buveinių atkūrimas. Paskatinta šių patirčių ir savo bakalaurinį darbą rašiau apie šlapžemių (pelkių, šlapynių, raistų) atkūrimą Lietuvoje.Bendraudama su studijuojančiais ar jau baigusiais ekologijos studijas Lietuvoje suprantu, kad teorinės medžiagos „kalimas“ mūsų šalyje vis dar yra labai populiarus mokymosi būdas. Jeigu Edinburge mes mokėmės kaip naudotis, pavyzdžiui, augalų identifikavimo raktais, padedančiais pagal tam tikrus požymius nustatyti bet kokio augalo rūšį (skirtingi regionai turi savus raktus ir rūšių sąvadus), Lietuvoje kiekvienas studentas turi tiesiog įsiminti ir atpažinti šimtus skirtingų vietinių rūšių.

Aš galėčiau pritaikyti savo žinias bet kurioje pasaulio šalyje ir greitai susipažinti su vietine flora ir fauna, o studijavę Lietuvoje kažin ar nepasimestų tokioje situacijoje. Čia, atrodytų, maža detalė, bet ji tik dar kartą parodo, kad šiais globalios informacijos laikais, kai į bet kokį klausimą atsakymas surandamas per minutę, būtent gebėjimas užduoti teisingą klausimą, o ne mintinai žinoti kiekvieną atsakymą, yra tikroji vertybė.

Ne suolų trynimas, o lauko darbai

Edinburgo ekologijos programa didžiuojasi laboratorinių ir lauko darbų gausa, kur studentai įgyja įvairių praktinių žinių. Kita vertus, individuali praktika vasaros ar kitu metu nėra privaloma, studentai skatinami imtis savos iniciatyvos, nori – eik dirbti, gauk patirties, nenori – tavo reikalas. Visokių studentų yra tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tikrai ne visi mano kurso draugai vasaras leisdavo matuodami medžius, globodami oragutangus Borneo džiunglėse ar laboratorijoje veisdami ir tirdami krevetes. Tačiau tie, kurie tuo užsiėmė, įgavo naudingos patirties, kuri tik padės ateityje ieškantis darbo.Nors traukė ir tie „purvini“ lauko darbai, aš laisvu laiku daugiausiai užsiėmiau tuo pačiu ekologiniu švietimu: savanoriavau mokslo festivaliuose, dirbau su vaikais popamokinėse grupėse, rašiau į studentų laikraštį, su draugėmis įkūriau tinklaraštį, kur rašome įvairiomis aplinkosaugos ir ekologinėmis temomis. Dirbau ir laboratorijoje, kur pats keisčiausias dalykas, kurį teko daryti, buvo medžių šakniaplaukių svėrimas. Šiek tiek darbavausi ir Lietuvoje: teko padirbėti Vilniaus botanikos sode ir „žaliąsias“ konsultacijas teikiančioje organizacijoje

.

Ar tapsiu urėde?

Mano nuomone, ekologija yra vienas iš įdomiausių ir plačiausių mokslų. Net ir po ketverių metų jaučiu, kad dar labai daug ko nežinau, nemoku ir nesuprantu. Tačiau mokslai užsienyje leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį ir į situaciją Lietuvoje, o bendravimas su dėstytojais ir mokslininkais iš įvairių šalių skatina mąstyti globaliai ir supažindina su daugybe įmanomų karjeros kelių. Mano pusseserė vis dar juokiasi, kad aš kai užaugsiu, būsiu urėdė. Dabar aš atsakau, o kodėl gi ne? Jeigu tik galėsiu savo žiniomis dalintis su kitais ir prisidėti prie bent mažos pasaulio dalies gelbėjimo ir klestėjimo.