- Kaip susidomėjote vorais? Kaip į jūsų pomėgį reaguoja draugai, šeimos nariai?
- Viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo lietuviškų, nespalvotų, paprastų voriukų. Dažnai tekdavo rinkti, fotografuoti ir aiškintis, kas tai per rūšis. Ne kartą teko šerti voratinklyje gyvenantį voriuką gaudant jam muses ar žiogus. Po kiek laiko žmonos mama, pastebėjusi tokį mano pomėgį, nusprendė padovanoti man paukštėdą. Galima sakyti, tai ir buvo pirmasis žingsnis.
Visų žmonių, kurie mane pažįsta, ar kuriems yra tekę su manimi dirbti, pirma reakcija be abejonės buvo „Fui, vorai!“. Bet palaipsniui „Fui“ virto į „kas čia?“, „koks gražus!“, „aš irgi tokio noriu!“. Net mano mama, kuri iš pradžių galvojo, kad tai tik laikina nesąmonė, vėliau vesdavosi savo draugus į mano kambarį ir besididžiuodama pasakodavo jiems apie mano insektariumą.
- Kaip gimė idėja elektroninei krautuvėlei? Iš kur tas „Staktos voro“ pavadinimas?
Iš pradžių labai trūko informacijos apie patį auginimą, priežiūrą, išskirtines rūšis, nes vorų yra tūkstančiai ir kiekvienas kažkuo ypatingas. Pabandžiau bendradarbiauti su užsienio augintojais, kad jie pagelbėtų lietuviams įsigyti vorų. Per savo paieškas susiradau draugų visoje Europoje, kelis netgi Australijoje.
Tuomet surinkau žmones, kurie norėtų auginti ir visi kartu užsisakėme vorų. Kadangi susidomėjimas buvo didžiulis ir ne visi norintys spėjo užsisakyti, teko organizuoti bendrą užsakymą dar kelis kartus. Palaipsniui užsakymai peraugo į krautuvėlę, kur bet kas bet kada gali nusipirkti vieną iš šiuo metu mūsų turimų vorų.
„Staktos voras“ iš pradžių buvo nekaltas slapyvardis „stakta“. Galvojant svetainės pavadinimą užteko pridėti tik žodį „voras“. O ir vorai juk dažnai leidžia savo gyvenimą ant staktos.
- Iš kur gaunate vorus - veisiate patys ar vežatės iš užsienio?
- Per ilgas paieškas bandant įsigyti vorų teko susipažinti su įvairiais veisėjais. Su jais ir dabar bendradarbiaujame. Ne visi veisėjai yra lietuviai, dauguma jų išsibarstę po visą Europą.
- Čia įdomiausia dalis, kadangi Lietuva vis dar yra kačiukų, šuniukų ar graužikų augintinių šalis. Visi bijo vežti gyvūnus. Visos lietuviškos siuntų tarnybos, pasakius žodį „gyvūnas“, padėkoja, bet bendradarbiauti atsisako, net nepaaiškinus situacijos, jog tai nėra gyvūnas, kuris gali nustipti, ar kurį reikia būtinai šerti kelionės metu.
Vorai be maisto gali išgyventi apie pusę metų, pačiam siuntiniui nereikia kažkokių išskirtinių sąlygų ar priežiūros. Manau, ateityje viskas išsispręs. Jeigu kas norėtų būti pirmieji, teikiantys tokią paslaugą Lietuvoje, mielai bendradarbiausime.
O šiuo metu vorai keliauja iš rankų į rankas. Lietuva nėra didelė, visada galima rasti žmogų, kuris važiuoja iš vieno miesto į kitą ir gali pagelbėti. Be to, egzotomanų yra visuose miestuose ir tai labai stipri bendruomenė, vieni kitiems padedame.
- Ar tarp vorų, kuriais prekiaujate, yra nuodingų žmogui?
- Vorų sąrašas, pateikiamas mūsų svetainėje, dažnai kinta, nes mes stengiamės pasiūlyti pačias įdomiausias, taikiausias ir mažiausiai agresyvias rūšis. Dabar turime apie 10 rūšių, kurias gali įsigyti bet kuris lietuvis.
Dėl nuodingų vorų - tai yra dažniausiai užduodamas klausimas, bet į jį yra sunkiausia atsakyti.
Absoliučiai visi vorai yra nuodingi. Net mūsų lietuviški, bet žalos jie žmogui padaryti negali dėl savo silpnų chelicerų (geluonių). Visi mūsų parduodami vorai yra nuodingi, bet dauguma - ypač ramaus charakterio. Be to, jų nuodingumas labai priklauso ir nuo paties žmogaus, kuriam įkandama, jo alerginės reakcijos. Apskritai voras nuodus naudoja tik labai retais atvejais – gaudant maistą arba ginantis.
Kaip pavyzdį aš dažnai užduodu kitokį klausimą – ar tarp šunų yra tokių, kurie gali įkąsti? Žmogus, kaip plėšrūnas, yra per stambus vorui, todėl tikimybė, kad išvis įkas - maža. O jei jau taip išerzini vorą, kad sulauki įkandimo, tikėtina, kad nuodų jis nenaudos ir tai bus tik sausas įkandimas.
- Na, nusiųsti galima bet ką bet kam, priklauso, ko tas žmogus bijo. Bet kad su voru išgąsdintum žmogų reikia labai pasistengti - didieji vorai yra per daug gražūs, trumpalaikis išgąstis labai greitai taptų simpatija.Tokios istorijos, manau, yra holivudinio filmo scenarijus, kad taip būtų kam nors nutikę, neteko girdėti.
- Kokie žmonės domisi vorais? Kuo juos patraukia šie gyvūnai?
- Kas domisi išskirti yra neįmanoma, absoliučiai visi - nuo 2 metų vaiko iki 70 metų senolio. Tai yra išskirtinis gyvūnas, jam nereikia daug priežiūros, išlaikymas yra ypač pigus, o grožis - neapsakomas. O kaip jis bus auginamas priklauso nuo fantazijos, su šiais gyvūnais ji yra beribė.
- Vorai nėra labai mėgstami gyviai, jų paprastai žmonės šalinasi. Kodėl taip yra? Su kokiomis klaidingomis nuomonėmis paprastai tenka susidurti?
- Mūsų pasąmonėje yra užkoduota arachnofobija (vorų baimė – red. past.). Žmogui besivystant, vorai keldavo didžiulį pavojų gyvybei, dėl to absoliučiai visi žmonės pasaulyje turi savyje šią baimę. Tik priklausomai nuo pasąmonės kodavimo stiprumo vieni bijo mažiau, kiti labiau. Bet faktas, jog bijo visi.
Klaidingos nuomonės, įvairūs mitai yra dažnas dalykas, kurį reikia naikinti. Kai kurie net nustemba sužinoję, kad tai, kuo tikėjo visą laiką, yra klaidinga. Tarkime, vorai paukštėdos nėra tarantulai, nors absoliučiai visi juos vadina tarantulais.
Kitas mitas – vorams operuojamos nuodų liaukos. Mirtinų vorų rūšių yra iki 10 visame pasaulyje. Visi kiti realaus pavojaus gyvybei nekelia, nebent dėl kažkokių kitų priežasčių gali susidaryti pavojingos sąlygos.
Vorų negalima išdresiruoti ar prisijaukinti - šis mitas yra labai populiarus. Tai tu augindamas vorą prie jo pripranti ir prisijaukini.
- Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje daug žmonių augina vorus? Ką apie vorus ir jų auginimą turėtų žinoti pradedantieji?
- Dėl tikslaus skaičiaus sunku pasakyti, statistikos jokios nėra, bet augintojų tikrai yra ir dauguma jų augina ne po vieną vorą. Turiu kelis draugus, kurių kolekcija siekia ir 30 egzotinių vorų.
Norint pagelbėti pradedantiesiems augintojams ir buvo sukurta svetainė „Staktos voras“ . Joje stengiuosi pateikti kuo daugiau informacijos. Sulaukiu daugybės klausimų, tiek el. paštu, tiek „Skype“, tiek „Facebook“ paskyroje. Ką tik pradėjome filmuoti ir vaizdo klipus apie vorų auginimą, jų priežiūrą bei įdomybes .
- Vykstate į mokyklas, kur pristatote vorus ir vabzdžius. Kodėl svarbu užsiimti tokia šviečiamąja veikla? Kokius klausimus dažniausiai užduoda mokiniai?
- „Nariuotakojai mokykloje“ yra projektas, kurį pradėjome kartu su bendraminčiu. Su šiuo projektu keliaujame per mokyklas, pasakojame apie gyvūnus, kuriuos vaikai ir mokytojai mato tik per televiziją ar Holivudo filmus. Neigiame mitus, pateikiame įdomias istorijas ir faktus.
O mokiniai domisi absoliučiai viskuo. Dažniausiai užduodami klausimai „Ar čia tarantulas?“, „Ar voras nuodingas?“, „Kur galima tokį gauti?“.
Retai pasitaiko klausimų, į kuriuos negalėčiau atsakyti, bet būna ir tokių, kurie priverčia grižus namo praleisti kelias valandas diskutuojant su kolegomis ar kitais specialistais.
- Papasakokite daugiau apie kitą jūsų projektą - „Insektariumas“.
- Šio projekto tikslas yra Lietuvoje pristatyti kitokį požiūrį į naminius augintinius, pakeisti Holivudo formuojamą nuomonę apie nariuotakojus, skatinti jaunimą domėtis gamta.
Šis projektas startavo dar labai neseniai, bet jau esame suorganizavę konferenciją „Egzotika ir zoofauna“, kurioje dalyvavo pranešėjai iš visos Lietuvos. Pati idėja dar plėtojama, laikui bėgant tikrai sužinosite apie mus daugiau.
Linkime Jums sėkmės veikloje ir ačiū už pokalbį!