Ar mėgstate skaityti straipsnius apie pasaulio pabaigą? (Beje, šis straipsnis nėra apie tai). Dėl klimato atšilimo arba atšalimo, potvynių, taifūnų, žemės drebėjimų, erkių ir skėrių antplūdžio, maisto ir vandens trūkumo. Aš tai nemėgstu. Nes baimė blokuoja protą. Tačiau, ar pastebėjote, kad tokių straipsnių, kaip ir priežasčių pasaulio pabaigai, vis daugėja? Ar nekyla įtarimas, kad tam yra realios priežastys? Tai yra, kad iš tikrųjų visa tai vyksta?
Vyksmą tą gali pamatyti ne tik skaitydamas straipsnį apie pasaulio pabaigą, bet ir žvelgdamas pro langą į škvalo verčiamus medžius, klausydamas žinių apie stichines nelaimes įvairiose pasaulio vietose, apgailėdamas masiškai nurudusius kaštonus ar tiesiog konstatuodamas savo eilinį alergijos paūmėjimą. Pastarieji dalykai byloja skaudžiau ir labiau verčia apie tai mąstyti.
Mąstyti irgi yra darbas, ką, ypač per vasaros karščius, nelabai mėgstame daryti. Juolab nedžiugiomis temomis. Tad pirma mintis yra dažniausiai skeptiška – niekai. Klimatas šilo ir šalo, vandens lygis visada svyravo, vienos gyvybės rūšys nyko, kito atsirado. Žmogus yra išskirtinė gyvybės forma, apdovanota galingu protu, jis tiesiog negali išnykti. Nieko esmingo nevyksta ir manęs tai neliečia. Aš nieko neturiu daryti, tik pasisaugoti idant neatsidurčiau po vėjo nulaužtu medžiu.
Pirma samprotavimo dalis visai logiška, ir gali būti paremta nemažai mokslinės medžiagos – tokios pačios autoritetingos, kaip ir ta, kuri kalba apie neišvengiamą pabaigą. Bet kažkoks vidinis jausmas sako, kad nėra visai taip. Nes jeigu aš nieko neturiu daryti, tai sąžiningai mąstant, ir kiti neturi nieko daryti (minties aiškumo dėlei nekreipkime dėmesio į faktą, kad mąstyti sąžiningai nėra paplitusi dorybė). Tuomet kas bus su kalnais šiukšlių vandenyne ir ant žemės? Visais chemikalais, kurie nuolat kuriami mūsų buičiai palengvinti ir mes noriai tuos patobulinimus vartojame, neatsiklausę savo kūno, kuriam tai ne visada patinka. Kas bus su mumis, kai techniškai pažangi medicina vis dar negali įtikinamai paaiškinti, kodėl žmonės masiškai serga alergijomis, diabetu, vėžiu, depresija ir šiaip nemyli gyvenimo? Aišku, žmogui būdinga sirgti, bet jei mūsų protas toks pažengęs ir technologijos tokios galingos, kodėl nerandami gydymo būdai? Ne gana to, viešumoje nuolat nuduodama, kad šios ligos yra suprastos ir kontroliuojamos. Nors visi su tuo susidūrę žino, kad to nėra. Taigi išeina, kad technologijų karalius nuogas.
Tada kodėl mes turėtume galvoti, kad planetos sveikatos būklė taip pat yra suprasta ir kontroliuojama? Kad mes suvokiam ką darom?
Aš jokiu būdu neteigiu, kad jau tuoj tuoj bus pasaulio pabaiga ir juo labiau turim kažką imti ir daryti. Bet kuriuo atveju daryti „kažko“ niekada nereikia. Daryti reikia tik tai, ką tikrai manai esant reikalinga ir teisinga.
Mano pagrindinė išvada apmąstant šias pasaulio, visuotino moralės smukimo ir kitas šiuolaikinio žmogaus krizes, yra ta, kad mes negalime paaiškinto savo kančios priežasčių tokia kalba ir sąvokomis, kurios nurodytų mums aiškų kelią kaip jų išvengti. Dėl to šioje diskusijoje tiek emocijų ir spekuliacijų. Nes iš tikrųjų problema yra, ji bado akis, o kaip ją spręsti nesutariame. Norime veikti – eiti aiškiu keliu. O kelias dar neaiškus, nerastas.
Drįsčiau konstatuoti gilesnę priežastį – vidinės (su savimi) ir išorinės (su kitais žmonėmis, su pasauliu) harmonijos praradimą. Tačiau pirma, tokia išvada nepadeda apsispręsti dėl praktinių veiksmų gelbstint pasaulį – pvz., ar mums padėtų masinis perėjimas prie vėjo ar saulės energijos, susisiekimo dviračiu, tapimo žaliavalgiais, ekonominės sanklodos pakeitimo, tarptautinių korporacijų sunaikinimo ar pan. Esu tikra, kad nepadėtų, nes priežastys yra dvasiniame, ne fiziniame ir ne proto lygmenyje. Žmonės, kurie nevaldo savo galios ir pinigų troškimo, ras formas jam patenkinti. Problema yra žmogaus santykis su savo troškimais, o ne įrankiai jiems pasiekti.
Antra, daugeliui žmonių tai nebus joks argumentas, nes jie netiki harmonija. Jie tiki tvarka, mokslo žiniom. Vienas komentatorius praeitam mano straipsniui (Sveikatos teiginiuose maisto nerasta) pateikė kelių pastraipų „įrodymą“, kodėl obuolius valgyti nesveika. Mat ne tokius, kokių reikia, obuolys suteikia mikroelementus... Kaip suprantu, kokius reikia žino tik žmogaus protas, kuris mokslo vardu, sukonstravo ir pačią mikroelementų sąvoką.
Tenka pripažinti, kad taip mąstančių žmonių yra daug, ir ypač jų daug ten, kur priimami sprendimai, būtent politikoje. Todėl kaip ir turėtų nestebinti tokie „kūriniai“ kaip sveikatingumo teiginiai, alternatyvaus kuro, transporto sumažinimo, visuomenės sveikatos ir sveikatingumo programos. Jų formalumas, netaiklumas ir netgi žala tos srities, kuriai skirta, sveikatai. Nes sveikata visada yra apie harmoniją. Jei kelias neveda prie harmonijos, problemos jis nesprendžia.
Grįžkime vis dėl to prie asmeninės atsakomybės. Ar tie, kurie nesame sprendimų priėmėjai, tikrai nieko negalime padaryti? Manau, kad galime ir galime tik mes. Ir skirtingai nuo šiandien įprasto „darykime ką nors“ nemanau, kad būtina kažką specialaus daryti. Tikrai pakaktų tiesiog gyventi siekiant harmonijos. Harmonijos su savimi, kitais ir gamta. O tam reikia bent šiek tiek pagarbos. Ypač pagarbos tai gyvybės daliai, kuri negali garsiai šaukti ir pateikti argumentų – žemei, vandeniui, orui. Skamba poetiškai? Bet ir labai praktiškai. Aš manau, kad žmogus yra gamtos vaikas, nesvarbu, kad gerokai nuo jos atpratęs. Net jei prastai ją pažįsta ir bijo (uodų, erkių, gyvačių, perkūnijos ir t.t.) gerbti tikrai turi už ką. Galime tikėti klimato kaita, galime netikėti, galime manyti, kad žmogaus veikla kelia grėsmę gamtai, galime ne, galime naudotis technologijomis, bet elementarios pagarbos gamtai turėtume turėti. To reikalauja paprasčiausia žmogaus savigarba.
Mano galva, būtent dėl mūsų nepagarbos gamtai ir manymo, kad žinom geriau už ją, kyla visi šie nesusipratimai, kurie virsta šiukšlėmis bei stichinėmis nelaimėmis. Materializuojasi, kad pagaliau pamatytumėm.