Laureato namuose – laukinių bičių rojus
Su geriausiu šių metų filmo apie Lietuvos gamtą autoriumi, kuriam praėjusią savaitę LRT klube buvo įteikta Petro Abukevičiaus premija, susitikome jo namuose, esančiuose nedideliame Šiluvos miestelyje, Raseinių rajone. Nors tuo metu Šiluvoje ūžė didieji atlaidai, Valdo kieme – ramybė. Ją sukuria aplink namą susodintos gėlės, kurių nektaro nuolat ieško bitės.
Tačiau apdovanojimą pelnęs trijų dalių filmas „Pavienės bitės“ nebuvo filmuojamas namų aplinkoje. Kieme pasodinti retų, vabzdžiams patinkančių augalų, ir pristatyti bičių „namelių“ vyras nusprendė tiesiog norėdamas geriau pažinti savo filmo herojes. Visai šalia namų durų stebimos bičių gyvenimo peripetijos jam pravers ir tolimesniuose filmavimuose.
Internete ir knygose filmo autorius išmoko ne tik sukalti namus bitutėms, tačiau ir rado visą informaciją, kuri jam buvo reikalinga kuriant filmą. Žinių reikėjo daug: teko susipažinti su bičių gyvenimo subtilybėmis, taip pat perprasti ir techninę pusę – filmavimą, montavimą, įgarsinimą.
Fabrike dirbantis ir filmavimo patirties neturintis vyras dėl to nė kiek neišsigando. Jis viską padarė pats, pasitelkdamas į pagalbą vaikus. Valdas tikina, kad patarimų kreiptis į gamtininkus nedrįso, nes iki filmo pasirodymo buvo niekam nežinomas. Galiausiai – profesionalų jis net nepažinojo.
Valdas: svarbu ne technika, bet idėja
Pasidomėjus, kur slypi sėkmės paslaptis, pripažinimą pelnęs šiluviškis teigia, kad esmė - paprastume. Pagrindinis jo tikslas buvo sukurti informatyvų filmą, kuris, be kita ko, būtu ir patrauklus. O esminė paskata – Lietuvoje trūksta įdomių filmų apie gamtą, kurie galėtų būti atsvara amerikietiškai produkcijai, dažnai proteguojančiai, kaip sako pašnekovas, iškreiptas gyvenimo normas.
Filmo „Pavienės bitės“ pristatymą galite pamatyti čia:
„Mes patys sukūrėme ir pusę muzikos programiniu būdu. Buvau pasiekęs tokią stadiją, kad žiūrėdamas filmą matydavau ne gražius vaizdus, bet montažo režisieriaus darbą. Apskritai ir filmavau, ir įgarsinau skaitmeniniu fotoaparatu. Jis man gerai tiko, nes lėtai filmuoja. Aparatą esu 10 kartų išardęs. Padėdavau jį ant smėlio, o tuomet vėjas pakeldavo smėlį ir užsikirsdavo objektyvas. Taigi nereikia profesionalios technikos. Ir profesionalumo nereikia. Jeigu yra didžiulis noras, galima padaryti viską“, - GRYNAS.lt kalbėjo Valdas.
Bitės skrydžio laukdavo po tris valandas
Tris filmus jau sukūręs 43-ejų vyras sako, kad gamta jį domina nuo vaikystės. Miške praleistos vasaros jam teikė vien tik malonumą.
„Viskas, ką aš darau, man patinka. Žinoma, filmui skyriau labai daug laiko. Viskas filmuota natūralioje aplinkoje. Į bičių gyvenimą visai nesikišau. Iš esmės filmavimai vyko miško keliukuose, kuriais per dieną pravažiuoja viena ar dvi mašinos. Tose vietose gyvena dvi rūšys. Apskritai viskas filmuota miške“, - pasakoja pašnekovas.
Kodėl filmo herojėmis tapo ne naminės, bet miške gyvenančios bitės? Valdas atskleidžia, kad laukinės jam kur kas įdomesnės. Apie gyvenančias aviliuose jis nemažai žino, nes bitininkė yra jo mama. Todėl jis nutarė geriau pažinti pavienes, kurių filmavimas yra rimtas iššūkis.
„Namines bites nufilmuoti labai lengva. Atidarai avilį ir filmuoji. O pavienių bičių, parskrendančių į urvelį, tekdavo laukti tris valandas. Ir viskas tik tam, kad nufilmuotum skrydį. Reikdavo labai ilgai laukti ir reikiamu metu paspausti mygtuką“, - prisimena Valdas.
Labiausiai jam širdį skaudėjo montuojant, kai reikėjo atsisakyti daug filmuotos medžiagos. Jis žinojo, kad pernelyg ilgas filmas pasmerktas tapti nuobodžiu, todėl karpymas – neišvengiama būtinybė.
„Pirminė versija buvo gerokai ilgesnė. Nors ir labai gaila, tačiau tenka dalį medžiagos aukot. Pačiam autoriui atrodo, kad vertinga, bet žiūrovui visko nereikia. Jis pats turi susikurti trūkstamą vaizdą“, - patirtimi dalijosi pašnekovas, pridūręs, kad šiuo metu tęsia bičių filmavimą.