GRYNAS.lt pradeda straipsnių ciklą apie pasaulio žmones, kurie smarkiai prisidėjo prie to, kad pasaulis taptų geresnė vieta gyventi.
Cikle aprašomų žmonių sąrašas niekada nebus galutinis, nepretenduoja jis ir į superobjektyvumą, nebuvo jokių reitingų ir rinkimų. Tai informacija iš plataus pasaulio, tai bus pasakojimai apie žmones, kurie savo darbu ir atsidavimu padarė daug gero aplinkai ir žmonėms, nesibaimindami, ką apie juos pasakys žmonės, nepaisydami kartais jiems gresiančio pavojaus ar vietoj to, kad susikoncentruotų į uždarbį ir karjerą siekė „aukštesnių“ tikslų. Ne visiems šie kriterijai bus pritaikomi.
Tarp šiuolaikinių herojų bus ir politikų, ir mokslininkų, ir meno pasaulio atstovų, paprastų žemdirbių ir Nobelio premijos laureatų, tačiau jie visi bus išskirtiniai, visų jų gyvenimai – įkvepiantys ir suteikiantys vilties, kad pasaulis kas dieną gali būti geresnis. Mažų mažiausiai, tikimės, kad bent jau bus įdomu žinoti apie tuos, kurie pakeitė ar kiekvieną dieną tebekeičia pasaulį. Kai šitiek problemų aplinkui – herojai, kaip niekad reikalingi.
Jeigu žinote žmonių, kurie, jūsų manymu, verti būti paminėti, kaip šių laikų didvyriai, rašykite grynas@grynas.lt. Tai gali būti bet kas: nuo pasaulinio lygio žvaigždžių, kurios atliko didžiulį darbą populiarindamos aplinkosaugines idėjas iki jūsų kaimynų Jono ir Marytės, kurie išmokė visos apylinkės vaikus taupyti elektrą ir vandenį. Menkų darbų gelbėjant pasaulį nebūna.
Carlo Petrini – gurmanas, pakeitęs pasaulį
Carlo Petrini (65) yra vienintelis protestuotojas prieš greitą maistą, kuriam duris atvėrė pasaulio galingieji. Deividas Kameronas, Princas Čarlzas, Alas Goras ir Barakas Obama – su jais C. Petrini sėdėjo prie bendro stalo (ne su visais kartu, atskirai), aptarinėjo pasaulio apsirūpinimo maistu ir su tuo susijusias aplinkosaugines problemas ir lėtai užkandžiavo.
Apie „Lėto maisto“ judėjimą greičiausiai jūs jau būsite girdėję. C. Petrini yra šio judėjimo įkūrėjas. Šiuolaikinių didvyrių sąraše jis būti vertas, nes jo sukurta ir tebepuoselėjama organizacija jau turi savo atstovus bent 100 valstybių ir toliau plečiasi. Jo idėjas perėmė ne viena Vyriausybė, įtraukė į nacionalines programas ir jas įgyvendina. Dėl šio žmogaus šimtai tūkstančių žemdirbių jau pajautė naudą, o gamta išvengė milijonų tonų trąšų, atliekų, įvairių teršalų ir t.t. Visame pasaulyje daug smulkių ūkininkų gali būti jam dėkingi, kad nebankrutavo ir suklestėjo, o jų klientai gali džiaugtis daug sveikesniu ir skanesniu maistu.
Šio žmogaus idėjos nesvetimos ir Lietuvoje. Mūsų šalyje taip pat kuriasi ekologiniai ūkiai, kurie neteršia aplinkos. Naudą turi ir gamta, ir žmonės, kurie gali valgyti sveikesnį maistą. Todėl vertėtų plačiau pasidomėti, ką siūlo šis pasaulyje gerai žinomas žmogus.
C. Petrini save pirmiausia pristato, kaip gurmaną, nors jo liekna išvaizda paneigia stereotipą, kad tokie žmonės privalo būti mažų mažiausia su nedideliu viršsvoriu. Tokias replikas jis nuleidžia juokais – tikrai kokybiškas maistas, pirmiausia yra sveikas maistas.
„Lėto maisto“ idėja jam su draugais kilo XX a. 9 deš. Ten pat, kur jis gyvena iki šiol: mažame Bra miestelyje, Pjemonto regione, Šiaurės Italijoje. Nerūpestingai valgydami populiarų vietinio ūkininko gamintą Parmos kumpį ir gerdami jo kaimyno brandintą vyną, besišnekučiuodami apie anuometines kaimo problemas jie suvokė, kad greitai idiliškas Italijos kaimo vaizdas gali išnykti: jaunimas keliasi į miestus, niekas nenori gyventi ir dirbti kaime, žemės ūkyje. Smulkius ūkininkus negailestingoje konkurencinėje kovoje išstumia stambūs ūkiai, o paprastai vos ne viso pasaulio gurmanais laikomi italai vis mieliau renkasi prekybos centrus, kur maisto kilmė tokia įvairi ir neaiški. Praėjus 25 metams nuo jų pokalbio šiandien organizacija turi kelias dešimtis tūkstančių narių. Pasirodė, kad ne vieniems jiems rūpėjo išsaugoti vietinius ūkininkus ir jų gaminamus itin aukštos kokybės produktus.
Įkurti organizaciją bičiuliams laiko netruko, bet jos kelrodžiu ir idėjiniu lyderiu tapo būtent C. Petrini. „Lėto maisto“ šūkiu jie ragino vietinius gyventojus pirmenybę teikti vietiniams gamintojams, aukštino jų gaminamą produkciją, populiarino kokybišką maistą ir amžinai skubančius sodino prie stalo ir pasiūlė nors akimirką sustoti. Italai nebūtų italais, tas pietietiškas karštumas pasireiškė ir C. Petrini – nuolatiniai protestai ir straipsniai spaudoje apie greito maisto restoranų nešamą žalą sveikatai, aplinkai ir Italijos smulkiems ūkininkams tapo jo kasdienybe.
Plataus draugų ir pažįstamų rato jam netrūko. Pradžiai jie buvo aktyviai suagituoti rinktis vietinį kokybišką maistą. C. Petrini ne šiaip šnekėjo: jis pasidarė jo rafinuotam skoniui tinkamų produktų gamintojų sąrašą, kurį nuolat pildė ir populiarino, su sąrašo nariais jis suderino įvairesnes maisto pristatymo formas. Pažįstamiems užteko sutikti su jo idėjomis ir jau po kelių dienų jie galėjo tikėtis šviežio ir gero maisto prie savo namų slenksčio. Norint jiems niekada nebe prireikė pirkti pigaus kumpio iš prekybos centro – geriausios kokybės kumpis iš apylinkės pas juos atvykdavo pats.
Idėja netruko pasklisti, atsirado daug pasekėjų Italijoje ir užsienyje. Vos po trijų metų „Lėto maisto“ veiklos tokia pati organizacija susikūrė Paryžiuje, pradėta organizuoti kasmetinė konferencija ir mugė lėtam maistui propaguoti. Šiandien ji išaugo iki milžiniško dydžio renginio. Ne atsitiktinumas, kad šiemet atidaroma EXPO paroda Milane, kurios tema – maistas. Ten bus pristatomos darnesnio ūkininkavimo idėjos, be abejonės, smulkūs ūkininkai ateities planuose vaidins svarbų vaidmenį.
1992 m. pradėjo steigtis pirmosios kitų šalių „Lėto maisto“ organizacijos: Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Ispanijoje, vėliau persikėlė per Atlantą į JAV. Šiandien organizacija vienija 100 valstybių. Ir Lietuvoje šis terminas jau yra žinomas. Negana to, savo gimtajame mieste C. Petrini įkūrė pirmąjį pasaulyje Gastronomijos universitetą, kur maisto tyrimus, kultūrą ir gastronominio paveldo išsaugojimą pakylėjo iki mokslo lygio.
Pirmosios C. Petrini idėjos sukosi tik apie maistą, jo kokybę bei kovą su besaikiu vartojimu, bet greitai jam pačiam tapo aišku, kad žmonės (ir jis pats) besirinkdamas „lėtą“, o ne greitą maistą sukuria grandininę reakciją, kuri keičia bendruomenių ir netgi valstybių socialinį, ekonominį ir ekologinį veidą. Todėl ne be reikalo susitikti jį kviečia garsiausi pasaulio politikai.
Kalbėdamas apie judėjimo ateitį ir šiuolaikinį pasaulį, C. Petrini nėra didelis optimistas. Jis laikosi nuomonės, kad kiekviena kartu turi pradėti daug ką iš pradžių, nuo nulio, tačiau jis viliasi, kad ir ateities kartos suvoks tai, ką jis suvokė savo veikos metu: „Du paskutinius šimtmečius žmonija nieko kito neveikė, kaip tik siekė tapti pasaulio valdove. Galiausiai prasidėjus 3-iajam tūkstantmečiui ji tokia tapo, bet kartu mirė ir Prometėjo mitas. Mums nebereikia „vogti ugnies iš dievų“ ir tapti geresniais už jais. Vietoj to geriau prisiminti Nojaus vaidmenį. Šiuolaikinio pasaulio realijose pasaulį reikia nebe siekti pakeisti, o jį išsaugoti, kaip kad padarė Nojus“.
Vietoj išvadų
Ko galima būtų pasimokyti iš C. Petrini? Atkaklumo ir užsidegimo, tikėjimo savo idėjomis ir nebijoti jų įgyvendinti. Visai nesvarbu, kad pirmas jo tikslas buvo išsaugoti puikaus skonio kumpį, galiausiai tai virto jo paties ir daugelio virsmu į kai ką geresnio.
C. Petrini idėjos ir Lietuvoje nėra naujiena. Žalieji ir ekologiniai turgūs jau tapo savaime suprantamu dalyku, visuomenėje egzistuoja gero tono ženklas pirkti tiesiai iš ūkininko, remti vietinius gamintojus. Lietuviai, kaip niekas kitas Europoje tebemėgsta grybauti, ruošti grybus žiemai – tai irgi labai senas kulinarinis paveldas, kuriam, anot C. Petrini, privalu išlikti.
GRYNAS.lt irgi lankėsi pas „Baltijos aplinkos forumo“ renkamus pavyzdinius ūkininkus, kurie savo kasdiene veikla siekia darnos su jais supančia gamta – visiška priešingybė stambiems kiaulininkystės ūkiams, dideliems rapsų ir kviečių laukams.