Grįžusi į Lietuvą visada pirmiausia skubu ne pas stomatologę ir ne mamos cepelinų valgyti. Lekiu į dėvėtų drabužių parduotuves! Mano vaikystės draugai tik gūžčioja pečiais, o tėvai daug kartų atvirai sakė, jog… jiems manęs labai gaila. „Negi tu Anglijoj taip skurdžiai gyveni, kad neišgali naujų rūbų nusipirkti?“
Vieną saulėtą rytą kuičiantis tarp, hmm, tarkim, praeitimi tvoskiančių skudurų, dvi rankos čiupo tą pačią šilko palaidinę. Pakeliu akis, ogi ta mikli ranka, pasirodo, mano kurso draugės iš universiteto. Jau norėjau džiaugsmingai sušukti „šimtas metų!“, bet mergina tik nudelbė akis, sumurmėjo blankų „labas“ ir spruko iš parduotuvės, apsimesdama, kad suvibravo jos išmanusis telefonas.
Keista, mąsčiau tada, tempdama namo sunkų rūbų maišą, kad žmonės dar neatsikratė tos provincialios sarmatos: „O jei kiti pagalvos, kad aš neturiu pinigų?“. Ir nesvarbu, turi jie tų pinigų ar neturi, bet pastebėjau, kad kiekvienas tikrai turi I-phone. O užsukti į dėvėtų drabužių parduotuvę kažko lyg ir gėda. Ten, kaip pasakytų vienas TV laidų šmaikštuolis, tegul kuičiasi varguoliai. „O mes geriau apsirengsime apsipirkę ryškiai apšviestame prekybos mole, kur kvepia kava, kur švarios grindys ir pilna pažįstamų, kurie būtinai pastebės mane su tais firminiais maišeliais.“
Kol maišeliai dar nebuvo viešas nusikaltimas ekologijai, jų buvo imama kuo daugiau. Kad visi matytų. Dabar, ar dėl maišelių stokos, ar kišenėms kas mėnesį tuštėjant dėl įmokų už išmanųjį telefoną, vis daugiau pažįstamų veidų matau „skudurynuose“. Tik gaila, kad veidai, kaip ir tos mano bičiulės, kažko rimti, susigėdę, žvilgsniu sutikę pažįstamas akis elgiasi lyg būtų pagauti nusikaltimo vietoje. Iš dėvėtų rūbų kalno dažnai jie stengiasi išsirinkti tai, kas atrodo nauja, madinga ir, aišku, brangu. O po to galima jau ir gatvėse vaidinti: „štai, aš ne tik telefoną mandrą turiu, bet ir gerai apsirėdęs“.
Jeigu būčiau pavijusi savo bičiulę, būčiau būtinai pakvietusi drauge išgerti kavos ir padėkojusi, kad paliko man tą šilko palaidinę. Gi kiekviena džiūgautų tarp dėvėtų rūbų atradus vienetinį dizainerio drabužį! Juk koks audinys, koks kirpimas, ak... niekas tokio neturės! Tačiau paika būtų krykštauti vien dėl to, kad „pamatę su šituo rūbeliu žmonės manys, kad turiu pinigų.“
Atsimenu, prieš gerus aštuonerius metus manęs kažkas paklausė: kur pirkai džinsus? Sakiau: draugė iš užsienio parvežė.“ Ir iki kaklo iškaitau. Nes džinsai buvo iš „komisiuko“. Dar dabar turiu tuos džinsus, laikysiu, saugosiu – juk dar po dvylikos metų jau bus vintažas! „Kas kas?“ – klausė mano močiutė, kai atlikinėjau kratą jos spintoje. „Iš esmės viskas, ką tu nešiojai ne anksčiau nei prieš dvidešimt metų, dabar yra vintažas,“ – atsakiau. - „Tai toks mados burtažodis, močiut.“ Moteriškė tada tik numojo ranka: „ech, tas jaunimėlis...“ Nelabai ji manim patikėjo. Sunkiai patiki ir iš nuostabos antakius kelia kaimų pardavėjos, kai prisikraunu pilną maišą „bobutės suknelių“. Nežinau, kodėl kai kurie taip baidosi senienų? Mano mama sako, kad tos suknelės jai primena eiles prie dešrų ir Gorbačiovą. Kitai bičiulei suknelės su rauktais pečiais primena juokingus MTV klipus. Istorijos pamokas. Prosenelių fotografijas. Hičkoko filmus. „Pusryčius pas Tiffany“. Pageltusius „Burda“ žurnalus. Bitlų ar Hiperbolės melodijas.
Bet juk čia ir visa paslaptis! Esminė vintažinių drabužių savybė yra, jog tie daiktai atrodo seni. Jie yra seni. Jie kažką primena. Jie kažką pasakoja. Žmogaus, kuriam kadaise priklausė tas rūbas, gyvenimą. Ir pasaulio praeitį – suknelėmis galima papasakoti ištisą dvidešimto amžiaus istoriją! Jau vien pagal moteriškos suknios liemens aukštį nesunku nuspėti, ar dama atkeliavo iš romantiškų Smetonos laikų, liūdnų pokario metų, o gal penkiasdešimtaisiais gyveno Amerikoje ir gėrė „Coca Colą“? Ne, ji turbūt ryškiai dažėsi akis šešiasdešimtaisiais ir savo pilvuką slėpė po laisva A formos suknute. Ne, ji tikra gėlių dukra, tik trūksta gitaros, didelių saulės akinių ir ją pamačius aplinkinių ausyse staiga nuskambėtų Janis Joplin dainos. Vis tik smagiausia man tai aštuoniasdešimtųjų mada. Visi drabužiai atrodo tarsi nevykęs pokštas arba nesusipratimas. Bet po pečių įsiuvais ir raukiniais žmonės atrado labai įdomią koncepciją – mados ironiją, kuomet rengiesi taip tik tam, kad pasišaipytum iš pasaulio ir, aišku, iš savęs paties: „atrodau kaip klounas, žinau tai ir man dzin“.
Įtariu, kad aplink gyvena daug daugiau ranka laiškus rašančių ir kasdien su mama telefonu kalbančių romantikų, nei drįsta prisipažinti. Juk prieš nostalgiją praeičiai suklupo jos didenybė mada, kuri šiaip jau apima visas sritis. Vintažas - tai ne tik senas vynas (bet ne, gink dieve, supelijęs „Džiugas“), bet ir antikvariniai baldai. Tarsi nebaigti remontuoti senamiesčių barai. Sendintos fotografijos. Pageltusios knygos. Senoviniai automobiliai, kuriuos visi skuba nuomotis vestuvėms.
„Taigi, jei drabužis „išgyveno“ penkiasdešimt metų, laikui bėgant jo vertė tik kils,“ – aiškinau tada močiutei. O ji vis lingavo galva, žiūrėdama čia į veidrodį, čia į sukneles. „Bet tu pažiūrėk, vaikeli, kokia liekna aš buvau!“. Dar ji sakė, kad kadaise vilkėdama tą žirniukais margintą kostiumėlį ėjo į pasimatymą. „Bet ne su tavo seneliu, vaikeli,“ – merkė akį senolė. Taigi, taškuota palaidinė žinojo daugiau nei aš.
Spintose ir dėvėtų rūbų parduotuvėse glaudžiasi pirmi pasimatymai, mylimųjų atodūsiai, egzaminų jaudulys, pokalbiai dėl darbo ar šiaip laimingos saulėtos dienos „kai vilkėjau tą palaidinę“. Ir viskas einu ratu. Mada atkartoja save, o vakar į pasimatymą aš apsivilkau žirneliais margintą sijoną. Ir jaudulys turbūt buvo tas pats. Ir mados guru būtų patenkinti. Mat šią vasarą jie prognozuoja penkiasdešimtųjų renesansą. Nors dar pernai visi iš proto kraustėsi dėl hipiškų sijonų...
Bet ką aš čia apie madą, pati bobutės sijonu apsivilkusi? Geriau pasitarkim, kaip išgelbėt pasaulį. Berods, jau sakiau, kad plastikiniai maišeliai – nusikaltimas planetai. Išmesti šviežią maistą – nuodėmė (terminas „vintažas“ galioja tik kefyrui). Geriausia transporto priemonė – patogūs batai. Apie ekologiškus receptus ir natūralią kosmetiką tegul pasakoja pop žvaigždės – jos juk taip mėgsta dalintis įspūdžiais „ką aš šiandien valgiau pusryčiams“. Žodžiu, pasaulio gelbėjimas dabar labai madingas. O aš pasakoju apie savo nuotykius dėvėtų rūbų parduotuvėse ir močiutės spintos lobius. Nes vintažiniai drabužiai yra įdomūs ne tik saviraiškos ar mados prasme, bet ir nekenksmingi aplinkai. Mažiau pirkėjų „blykst blykst“ parduotuvėse, reiškia mažiau taršos iš fabrikų, kiekvieną sezoną gaminančių vis naujas drabužių linijas. Taigi? Valio! Ir pirmyn aukštai iškeltom galvom į „skudurynus“! Gal ten ir susitiksim, nusišypsosim ir nueisim „aplaistyti“ mados lobių kava?
Praktiniai patarimai vintažo medžioklės naujokėms:
1. Ne kiekvienas dėvėtas drabužis yra „vintažas“. Teoriškai, tai drabužiai ne jaunesni nei dvidešimties. Praktiškai visi dėvėti drabužiai yra ekologiški.
2. Seną drabužį galima atskirti iš charakteringo kirpimo ir silueto. Taip pat būdingi metaliniai užtrauktukai, rankomis įsiūti kabliukai, ir, aišku, audinys. Sintetika į spintas įsibrovė tik penktojo dešimtmečio pabaigoje.
3. Verta pasidomėti kostiumo istorija. Filmai su Marilyn Monroe, seni muzikos klipai ar aptrūnijusios giminaičių atostogų fotografijos gali būti puikus įkvėpimas pradžiai.
4. Geriausia į medžioklę leistis po mažų miestelių ir kaimų parduotuves. Miestuose daugybė madam jau žino kur lobiai sudėti, ir tie rūbai greitai atsiduria butikuose.
Iki pasimatymo!
-Gamtosauga-
Dėvėtų rūbų naudojimas yra tvaraus vartojimo pavyzdys. Reklama ir gamintojai nuolat tikina, kad jums visada reikia naujausių drabužių, o senųjų vietą - šiukšliadėžėje. Kadangi jūs dar sykį panaudojate tą patį daiktą (ir jis neatsiduria sąvartyne), vietoj to, kad kažkas jums pagamintų naują ir vėjais išsvaistytų energiją ir išteklius.