Istorinis Vilnius: kai kurie dalykai dabar mažų mažiausia šokiruotų

Ar žinote, kad jau nuo XIV a. apie Nerį ir Vilnelę virė pagrindinis Vilniaus miesto gyvenimas. Šių upių vanduo girdė miestiečius, tačiau į tą patį vandenį keliavo ir miesto nuotekos bei atliekos. Miestiečių mėgiamoje Lukiškių aikštėje kadaise buvo didžiuliai daržai, prie Aušros vartų, ant Pranciškonų kalnelio, veikė kartuvės, o XIX a. Neries upėje netgi buvo įrengti viešieji tualetai. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius, mokslų daktaras, kultūros istorikas Aivas Ragauskas GRYNAS.lt sutiko papasakoti, koks gyvenimas virė istoriniame Vilniuje nuo XIV a. iki XIX a. pr. ir koks tuo metu buvo žmonių požiūris į aplinką.

- XXI amžių galime vadinti komforto amžiumi - turime praktiškai visas sąlygas gyventi patogiai, švariai ir saugiai. O kaip buvo seniau, tarkime, viduramžiais. Kokią nuotekų bei vandens tiekimo sistemą turėjo istorinis Vilnius? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susidurta? - GRYNAS.lt paklausė profesoriaus.

- Jeigu kalbame apie istorinį Vilnių, apie jį maždaug žinome nuo XIV a. Vilnius yra įsikūręs prie dviejų upių – Vilnelės ir Neries. Nuotekos ir vandens tiekimas buvo glaudžiai susijęs su šiomis  vandens arterijomis. Vilnius ir jo senamiestis yra gausiai šaltiniuotoje teritorijoje įsikūręs miestas. Jeigu eitume nuo Gedimino pilies į kairę pusę, ten buvo užfiksuota daug šaltinių. Dešinioji miesto dalis nuo XIV a. pabaigos vadinta lotyniškąja, joje šaltinių buvo mažiau. Vanduo buvo tiekiamas iš upių – Vilnelės, Neries ir šaltinių. Taip pat buvo kasami ir šuliniai. Šulinių buvo ir miesto centre, pavyzdžiui, Rotušės aikštėje. Šulinys buvo municipalinis, tačiau jų buvo ir privačiose teritorijose. Be abejo, ir vienuolynai turėjo savo šulinių. Vanduo būdavo paimamas iš natūralių vandens šaltinių ir iki atsirado vandentiekis, jis buvo vežamas ir gabenamas vežimais, nešuliais. Tais laikais buvo netgi speciali profesija – vandenvežys. Tuo metu nebuvo įmonių, kurios užsiimtų vandens tiekimu, bet miestas išlaikydavo žmones, kurie tuo rūpinosi.

XVI a. pr. Vilniuje atsiranda vandentiekis. Pirmiausiai – Žemutinėje pilyje, kur reziduoja karalius, paskui plinta ir mieste. Turtingi miestiečiai, Valdovų rūmai, vienuoliai buvo pirmieji, kurie įsivedė vandentiekį. Vandentiekis buvo specifinis – mediniai vamzdžiai su geležinėmis movomis. Vanduo buvo tiekiamas iš Vingrių vandenvietės. Nepatikrintais duomenimis, vandenvietė galėjo būti ir už Aušros vartų. Vanduo buvo tiekiamas natūraliai iš aukštesnių vietovių į žemesnes – klojami vamzdžiai, daromi rezervuarai ir vanduo tiekiamas į miestą. Bet tik elitas turėjo tokį vandentiekį, tik turtingiausi, didikai. Kartais sakoma, kad Vilniuje visi turėjo vandentiekį – nieko panašaus! Yra išlikusios miesto pajamų ir išlaidų knygos, miestiečių sąrašai, kurie mokėjo specialų mokestį už vandens tiekimą, jis siekė 8 grašius. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Jį mokėti galėjo tik turtingi žmonės – šimtai gyventojų, o Vilniuje tuo metu gyveno apie 20-30 tūkst. gyventojų.

- O kur keliavo miesto nuotekos?

- Natūraliai – į griovius, į tas pačias upes, buvo išvežamos už miestų. Tualetus, tiesa, žmonės namuose turėjo – buvo daroma į puodus, o puodai išnešami išpilti lauk, į gatvę. Nereikia perdėti Vilniaus sanitarijos lygio. Kartais žmonės, kurie su istorija nesusipažinę, Vilnių lygina su žymiausiais Europos miestais. Nieko panašaus! Nėra ką lyginti. Vilnius buvo Vidurio Rytų Europos regione - ne vakarų miestas. Rytų Europoje jis išsiskyrė kaip vienas iš svarbiausių miestų – kaip politinis, ekonominis, kultūrinis, religinis centras, bet ne daugiau. Lyginti jį su Paryžiumi, reiškia visišką nesusivokimą realijose. Jo niekaip nepalygintum nei su Praha, nei Ryga ar Talinu. Vilnius buvo labiau rytietiškas miestas – neturėjo taisyklingo užstatymo, o nuo XV a. Vilniaus senamiestis pasidarė labai didelis, dėl to buvo sunku užtikrinti efektyvią ir nuoseklią nuotekų ir vandens tiekimo sistemą, nes buvo labai didelė teritorija. Miestas buvo statomas stichiškai. XVI a. pr. buvo padaryta miesto siena, ji apėmė teritoriją, kuri buvo dar neužstatyta, įvairias pelkes, šaltinius ir t.t.

Rimtesnis „darbas“ su nuotekomis atsirado tik XIX a. Galiu pasakyti tokį faktą, kad XVII a. palaipsniui buvo užpilta viena Vilnios atšaka, kuri ėjo pro dabartinę Katedros aikštę. Barboros Radvilaitės gatvėje nuotekos buvo pilamos. Netgi lavonų problemą miestas turėjo – už Aušros vartų, ant taip vadinamo Pranciškonų kalnelio, kardavo mirtimi nubaustus žmones. Buvo problema, kur utilizuoti jų kūnus.

- Kaip buvo tvarkomos atliekos? Ar to meto žmonės daug šiukšlindavo? Galbūt yra istorinių duomenų, kad atliekos jau nuo seno buvo kompostuojamos, deginamos, kitaip panaudojamos?

- Nuo XVII a. vidurio yra žinoma, kad miestas skirdavo lėšų išvalyti aikštei valdovui atvykstant, šventėms vykstant, egzekucijas darant. Laikas nuo laiko buvo išvalomas kalėjimas – išvežamas mėšlas, nešvarumai. Ar daug žmonės šiukšlindavo? Taip. Ar buvo deginamos? Nežinau tokių duomenų, kad senajame Vilniuje būtų deginamos šiukšlės – dauguma tų šiukšlių buvo natūralios. Jos suirdavo, kitas nuleisdavo į upes. XIX a. Neryje stovėjo viešieji tualetai. Žinau vieną istoriją, kai Rotušėje buvusiame tualete XIX a. buvo rastas lavonas, žmogaus griaučiai. Kaip, kodėl, kas ten kokią žmogžudystę padarė, nežinoma.

Kartais sakoma, kad Vilniuje visi turėjo vandentiekį – nieko panašaus! Yra išlikusios miesto pajamų ir išlaidų knygos, miestiečių sąrašai, kurie mokėjo specialų mokestį už vandens tiekimą. Jis siekė 8 grašius, tuo metu tai buvo dideli pinigai.

A. Ragauskas

Beje, didikai puodus turėjo labai prabangius, tarnai juos išnešdavo išpilti į lauką ar kokią statinę. Kažin, ar didikų tarnai pildavo išmatas už lango, taip nebuvo galima daryti – turėjo būti išvežama.

Daug atliekų išskirdavo pramonė. Žinau faktą, kad XVII a. viduryje Užupyje, Tymo kvartale, buvo labai išvystyta odininkystė. Reikėjo daug vandens odas mirkyti, dažyti. Susidarydavo daug cheminių junginių, tokias atliekas neleisdavo bet kur pilti, išveždavo už miesto. Esu radęs faktą, kad karvės nenorėjo ėsti žolės, nes ji buvo užteršta cheminėmis medžiagomis.

- O ar buvo XVI-XVII a. Vilniuje sąvartynų?

- Kad atliekų perdirbimo nebuvo, tai tikrai galiu pasakyti. O sąvartynų, kad būtų buvę, neturiu tokių duomenų, natūraliai kažkiek jų turėjo susidaryti. Žinote, tų laikų visuomenė buvo labai taupi, stengdavosi viską sunaudoti – ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą. Plytų niekas niekur neišveždavo - ardydavo ir statydavo viską iš naujo. Mediena buvo brangi, ją degindavo, reikėjo apsirūpinti malkomis. Abejoju, ar daug susidarydavo atliekų. Daugiau gal iš pramonės, amatų atliekos, sakykime, metalo liejybos, odų apdirbimo, mėsininkų cecho liekanos. Bet ir tai daugumą subproduktų sunaudodavo.

- Kai sakote, kad visuomenė buvo taupi, ar turite galvoje ir turtingąjį sluoksnį?

- Taip, įsivaizduokite, turtingasis sėdi prie stalo ir su savo šeima valgo. Tų laikų valgiaraščiai buvo milžiniški - turtingieji visko nesuvalgydavo. Jeigu turtuolis kiekvieną dieną suvalgytų tiek, kiek jam buvo siūloma, po mėnesio mirtų. Virėjai pagamindavo, o turtuolis suvalgydavo. O tai, kas likdavo, atitekdavo tarnams, tiems, kurie šalia. Būti prie pono reiškė normaliai pavalgyti, o tuo metu tai buvo didžiulė vertybė.

- Šių laikų miestuose verda labai intensyvus gyvenimas, tačiau dėl skubėjimo, aplaidumo turime nemažai apšnerktų vietų, kur prisiveisia įvairių graužikų - žiurkių, pelių. Vis dėlto pelės ir žiurkės neretai siejamos su viduramžiais, ar iš tiesų to meto ir vėlesniame Vilniuje buvo daug graužikų ir kenkėjų? Ar yra kokių nors šaltinių, kuriuose būtų minima ši problema?

- Be abejo, kad jų buvo. Vienas iš maro sukėlėjų yra graužikai, o mes gerai žinome, kad maro epidemijos Vilnių aplankydavo reguliariai. XVII a. viduryje – XVIII a. pr. netgi buvo pandemijų, kai išmirė labai daug žmonių. Žiurkės prie to turėjo prisidėti. Graužikų, be abejonės, buvo. Taip pat buvo laikomi ir katinai pelėms gaudyti. Kiekvienas tą problemą sprendė pats.

Iš epidemijų žinome, kad žiurkės apgrauždavo lavonus. Juos apgrauždavo ir šunys, nes tuo metu buvo daug valkataujančių šunų. Iki šiol tos problemos neišsprendėme.

- Ar miestuose buvo įprasta laikyti naminius gyvulius, užsiimti daržininkyste, sodininkyste?

- Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo specifinė visuomenė. Joje nebuvo tiek daug miestų, kurie būtų dideli ir juose būtų smarkiai sukoncentruota pramonė, prekyba. Dauguma miestų gyventojų Lietuvoje vertėsi žemdirbyste. Jie buvo miestiečiai, bet turėjo daržus, auginosi sau produktus. Tai buvo pusiau agrariniai miestai. Žemdirbyste mažiau galėjo verstis vilniečiai, kauniečiai, kėdainiečiai, biržiečiai. Visi kiti gyveno pusiau kaimišką, pusiau miestišką gyvenimą. Vilniuje nuolat reguliariai vyko turgus. Vilniečiai labiausiai buvo nuo jo priklausomi. Jie mažiausiai turėjo galimybių patys užsiauginti sau produktų – ar tai būtų gyvulinės kilmės, ar augalinės.

- Ką turite omenyje sakydamas, kad vilniečiai neturėjo galimybių? Jiems trūko žemės verstis žemdirbyste ir augalininkyste?

- Taip, bet vis tiek kažkiek kažką augino, nors ir ne masiškai. Gyvulininkystė, augalininkystė buvo plėtojama už miesto ribos, pavyzdžiui, Leoniškėse (link dabartinių Gurių), Burbiškėse (link dabartinės IKEA parduotuvės). XV a. Vilniuje buvo išskirti palivarkai (atskiros dvaro dalys su reikalingais ūkio trobesiais – red. past.). Vienas jų buvo ir Lukiškėse, ten buvo auginami įvairūs grūdai, laikomi gyvuliai. Bet tai buvo elito žemės, eiliniai miestiečiai ten nepatekdavo.

Daug daržų ir sodų buvo ir link Užupio, link Aušros vartų. Net ir turtingi miestiečiai buvo suinteresuoti turėti savo ūkį, daug kur turėjo dvarus, daug ką jie patys pasigamindavo, jiems nereikėdavo pirkti. O tas, kuris neturėjo žemės, daržo, sodo, turėjo viską pirkti.

Po Vilniaus aptvėrimo siena XVI a. labai sumažėjo galimybės turėti daržų ir sodų, miestas buvo intensyviai užstatomas, neliko vietos verstis daržininkyste ar sodininkyste.

- Jūs esate kultūros istorikas, domitės ekologija. Žvelgdamas į istorinį Vilnių, kokių jo pranašumų matote, lygindamas jį šių dienų Vilniumi? O galbūt laikytumėtės nuomonės, kad viskas tik patobulėjo ir pagerėjo ir šiais laikais visomis prasmėmis gyvename geriau nei praeityje žmonės gyveno?

- Aišku, kad viskas tik patobulėjo ir gyvename geriau nei žmonės praeityje gyveno. Neįmanoma su niekuo sulyginti – ar imsime vandens tiekimą, ar infrastruktūrą, nuotekų šalinimą... Gal tik oro kokybė būtų vienas iš tokių parametrų, kuris būtų ne šių dienų naudai. Turime automobilius, pramonę, chemines atliekas, kurios savaime nesuyra.

Bet įsivaizduokite XVII a. Vilnių – buvo daugybė namų, kurie kūrenti kietu kuru. Kai jie visi būdavo kūrenami, ar galite įsivaizduoti, kiek dūmų susidarydavo. XVI a. pab. Brauno Hogenbergo atlase, kur aprašomas Vilnius, yra rašoma, kad dalis vilniečių vaikščiojo apakę vien dėl to, kad buvo labai daug dūmų. Dūminių pirkių mieste buvo mažai, jos buvo labiau paplitusios Žemaitijoje, tačiau galėjo būti nemažai žmonių, gyvenančių priemiesčiuose dūminėse pirkiose, o nuolatinis buvimas dūmuose neigiamai veikė ne tik kvėpavimą, bet ir regos organus. Aišku, kalbant apie cheminį užterštumą, nėra net ką lyginti su šiais laikais. Anuomet jis buvo žymiai mažesnis, tačiau, išskyrus kai kuriuos rajonus, ten, kur gyveno odininkai, mėsininkai, dvokas buvo baisus.

- Pradėjau interviu teiginiu, kad gyvename komforto amžiuje, kai turime sąlygas gyventi patogiai, švariai ir saugiai. Tačiau kalbant apie švarą, nors ir turime vandentiekį, centrinę kanalizaciją, vonios kambarius butuose, teršiame vis daugiau ir daugiau. Ekologine prasme netobulėjame tiek, kiek galėtume. Jūsų nuomone, kur to šaknys?

- Vilnius yra mažas kaimas. Jis yra pakankamai žalias miestas, palyginti patogus gyventi – sutvarkius dviračių transportą, įvedus tramvajų (metro būtų absurdas), sutvarkius esamo viešojo transporto infrastruktūrą, būtų idealus miestas gyventi.

Aš pats vedžioju šunis Žvėryne. Kylant į Ukmergės gatvę kairėje puseėje atsiveria didžiulė oazė – žalias parkas. Niekur tu to nerasi. Bet aišku tokios erdvės apleistos – labai trūksta kokybės. Reikia sutvarkyti tą parką – šiukšlės mėtomos, niekas neprižiūri, suoliukai neatnaujinami, viskas ne taip, kaip turi būti. Takai padaryti, bet netvarkomi. Iškirsti medžiai, bet šakos paliktos, neišvežtos. Policininkai niekada neapsilanko – benamiai šiukšlina, laužus degina, girtuokliaujama. Trūksta ir gyventojų sąmoningumo.

Vis dėlto Vilnius palaipsniui keičiasi, tvarkosi. Vienas iš pagrindinių iššūkių – Neries ir Vilnelės upės, ypač Neries upės sutvarkymas. Naujas meras planuoja tam tikras investicijas, tvarkymą. Vilnius, kad ir kaip keista, yra nusigręžęs nuo upių. Pasižiūrėkite į bet kokį Olandijos ar Vokietijos miestą. Jeigu pro jį teka upė, prie jos koncentruojasi visokiausi objektai – kavinės, taip pat plaukiojama valtimis ir pan. Pavyzdžiui, esu buvęs Utrechto mieste Olandijoje. Ten nerealu! Vilniaus Neris turi daugybę tokių galimybių. Tai susiję su infrastruktūros sutvarkymu, gyventojų perkamąja galia – kiek olandas gal išleisti kavinėje, ir kiek vilnietis. Bet daug ką galima sutvarkyti. Tereikia kūrybingai perimti labiau išsivysčiusių miestų patirtį.

Pavyzdžiui, kalbant apie ekologiją ir žmogaus ryšį su gamta, geras pavyzdys galėtų būti Roterdamas. Ten yra specialiosios žalios miesto zonos, kuriose žmonės gali kepti barbekiu ir visa kita. Visi turi galimybę atsinešti savo kepsnines ir iškylauti, aišku, ne atvirus laužus deginti. Mes turime žaliąją zoną prie Baltojo tilto, bet niekas taip neiškylauja. Pas mus iškart pradėtų girtuokliauti, deginti laužus – turi būti municipalinė policija, kuri prižiūrėtų. Tokias zonas reikia naudoti, tvarkyti. Stebiuosi, kaip Vilniaus miestas to dar nėra padaręs. Dar XIX a. Burbiškėse vilniečiai darydavo iškylas, su šeimomis, studentai atvykdavo. Ten atsiverdavo labai gražios panoramos.

- Ačiū už pokalbį!