Jonas Augustauskas – žymus, ilgametę patirtį turintis gamtininkas bei gamtos fotografas. Visai neseniai buvo išleista nauja J. Augustausko knyga „Lietuvos varliagyviai ir ropliai“, kurioje apibūdinama šių gyvių išvaizda, gyvenimo būdas, mityba, apžvelgiami panašių rūšių skirtumai bei daugelis kitų svarbių dalykų.
Leidinyje minimos įdomios ypatybės, kuriomis pasižymi varliagyviai ir ropliai, pavyzdžiui, staiga užkluptas stepinės agamos patinas iš išgąsčio tampa ryškiai mėlynu, o patelė raudona. Antai geltonskruostis žaltys pagautas moka apsimesti negyvu.
Pažintinės serijos knygą gamtininkas iliustravo savo darytomis fotografijomis. J. Augustauskas atskleidžia jog „fotografuojant gyvąją gamtą labai svarbu žinoti, kur koks gyvūnas gyvena, kur ir kada veisiasi, kur žiemoja, kada migruoja, kur ir kuo maitinasi. Kuo daugiau žinai apie gyvūną ar augalą, tuo lengviau jį nufotografuoti, parodyti elgsenos bei išvaizdos ypatybes.“
- Kaip susidomėjote būtent biologijos mokslo sritimi?
- Vaikystę praleidau gamtos apsuptame vienkiemyje. Pro langus galėjau stebėti po didelį seną sodą šokuojančius kiškius, be baimės vaikščiojančias stirnas, po kiemą bėgiodavo kurapkos. Visą vasarą iš keturių sodyboje buvusių kūdrų sklisdavo nepakartojamas varlių kvarkimas. Greta augantys nedideli miškeliai buvo įvairių paukščių prieglobstis. Matyt, pati aplinka suformavo potraukį gamtai.
Vilniaus universitete mano mokytojas buvo žinomas gamtininkas prof. Ričardas Kazlauskas. Su juo teko keliauti po Uralą, Sajanus, Kaukazą. Su kitais bendraminčiais taip pat daug keliavome gamtos pažinimo tikslais.
- Varliagyvių bei roplių įvairovė pasaulyje išties plati. Ar mūsų šalyje aptinkama daug jų rūšių? Su kokiomis dažniausiai susiduriama?
- Lietuvoje gyvena 13 varliagyvių ir tik septynios roplių rūšys. Pievose, miškuose pabaidytos iš po kojų šoka rudosios varlės. Po neršto vandenyje iki kito neršto pavasarį jos gyvena sausumoje. Daržuose dažna pilkoji rupūžė. Tačiau bene labiausiai pastebimos kūdrose, tvenkiniuose, ežeruose, upėse gyvenančios žaliosios varlės. Jų įvairiabalsis kvarkimas girdisi nuo pavasario iki vėlyvo rudens.
- Ar pastarieji turi didelę reikšmę ekosistemai? Kodėl?
- Varliagyviai yra sudėtinė Žemės ekosistemos dalis, todėl jų reikšmė labai didelė. Maitindamosi gyvūniniu maistu, varlės ir rupūžės sunaikina daug įvairių sodų, laukų, daržų augalams kenkiančių bestuburių gyvūnų ir taip reguliuoja jų gausą. Pilkosios ir žaliosios rupūžės bulvių laukuose gaudo kolorado vabalus ir jų lervas, minta šliužais, kurių daugelis gyvūnų neliečia. Varlės ir rupūžės gaudo ir ryškios įspėjamosios spalvos vabzdžius, kurie esti nuodingi ir kitaip pavojingi.
Varliagyvių buožgalviai, jaunikliai ir suaugę gyvūnėliai yra kitų gyvūnų maistas. Beuodegių varliagyvių buožgalviai dieną ir naktį misdami dumbliais, kurių beveik neliečia kiti gyvūnai, kai kuriuose vandens telkiniuose tampa beveik vyraujančia gyvūnų grupe. Vandenys, kuriuose gausu buožgalvių, „nežydi“, nes šį reiškinį sukelia gausiai besidauginantys dumbliai. Buožgalviai yra puikus įvairių vandens bestuburių ir stuburinių maisto šaltinis. Jais minta ešeriai, lydekos, sterkai, vėgėlės, gaudo antys, garniai, gandrai, žalčiai. Sausumje mažus ir suaugusius varliagyvius gaudo plėšrūs žinduoliai bei paukščiai. Varliagyvių sumažėjus, gali sumažėti ir jais mintančių gyvūnų rūšių. Pavyzdžiui, Danijoje labai sumažėjus, o vietomis visai išnykus varlėms, nustojo perėti baltieji gandrai.
Driežai gyvendami įvairiose ekosistemose sunaikina daug įvairių vabzdžių, ypač miško kenkėjų. Gyvatės gaudo smulkius graužikus, kurie pridaro daug žalos miško ir lauko kultūroms, platina žmogui pavojingas, užkrečiamas ligas. Ropliai yra maistas kitiems gyvūnams. Žalčius, paprastąsias angis, driežus gaudo plėšrieji paukščiai – ereliai rėksniai, suopiai, gyvatėdžiai, kartais ir gandrai. Lapės, mangutai, barsukai, kiaunės, šeškai ir kiti žinduoliai taip pat minta ropliais.
- Kokie veiksniai labiausiai įtakoja varliagyvių ir roplių populiacijų kitimą?
- Daugiausia žalos varliagyviams padarė ir daro melioracija, kai nusausinamos šlapios pievos, balos, užlyginamos kūdros, ištiesinami ir grioviais paverčiami upeliai, sausinami natūraliai šlapi miškai. Šiaurinėje Lietuvos dalyje visa žemė buvo numelioruota, ištisai iškirsti ir suarti nedideli laukų miškai, paupių ir palaukių krūmynai. Vietoje jų atsirado akimis neaprėpiami dirbamų laukų plotai, visiškai išnyko varliagyviai ir beveik neliko jokios kitos laukinės gyvūnijos.
Ropliams Lietuvoje kol kas išnykimas negresia, tačiau kai kurioms rūšims tokia grėsmė gali iškilti dėl gyvenamųjų, žiemojimo vietų sunaikinimo.
- Ar būnant gamtos fotografu reikalingas specialus pasiruošimas, t. y. gamtinių ypatybių išmanymas bei nemenkas žinių bagažas?
Gamtos pažinimas būtinas. Kuo geriau ją pažįsti, tuo lengviau ją fotografuoti, ir tuo natūralesnes padarai nuotraukas. Mano nuomone, tokios gamtos nuotraukos yra pačios vertingiausios.
- Ką fotografuoti Jums yra maloniausia?
Įdomiausia fotografuoti paukščius, sudėtingiausia – žinduolius. Prieš porą dienų miške mačiau pro pat mane pralekiančius šernus su pora dešimčių mažų dryžuotų jauniklių. Reginys buvo nuostabus, „nufotografuotas“ tik akimis, bet ne fotoaparatu.
- Į ką daugiausiai kreipiate dėmesio fotografuojant: į įvairius techninius dalykus, objekto paiešką, o gal viskas yra vienodai svarbu ir reikšminga?
- Svarbu yra viskas. Fotografuojant paukščius ar žinduolius labai svarbu jų netrikdyti. Visi gyvūnai natūraliai elgiasi tik kai nepastebi, kad jie fotografuojami. Tam yra prigalvota visokiausių slėptuvių. Kartais vienam geram kadrui natūralioje aplinkoje tenka skirti daug laiko, taip pat ir pastangų paieškoms.
- Ar sutinkate su teiginiu jog "kuo daugiau mes pažįstame gamtos dėsnius, tuo labiau mums neįtikėtini jos stebuklai"? (Č. Darvinas)
- Tai galioja bet kokiems dėsniams, bet kokiam pažinimui. Kuo daugiau sužinai, tuo daugiau pamatai, kad daug ko nežinai. Juk pažinimas yra beribis. Gamtos tobulumas traukia giliau pažinti gamtą.
- Dauguma žmonių, prastai pažįstančių varliagyvius ir roplius, mano, kad minėti individai yra pavojingi, taip pat jog daro neigiamą poveikį aplinkai. Ypač nepalankiai žvelgiama į roplius. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
- Kur įprastai žiemoja šie įstabūs gyviai?
- Driežai, gyvatės, žalčiai žiemoja sausumoje, įvairiuose urveliuose žemės tuštumose, ertmėse po kelmais, medžių šaknimis ir kitose vietose.
Vėžliai žiemoja įvairiuose vandens telkiniuose įsikasę į dugną.
Visos trys žaliųjų varlių ir rudųjų varlių grupei priklausančios pievinės varlės žiemoja vandenyje. Jos pasirenka neužšąlančius upelius, gilias kūdras, ežerus su šaltiniuotomis pakrantėmis ir kitas vietas, kur vanduo būna gausiai prisotintas deguones. Smailiasnukės varlės, visų rūšių rupūžės, kūmutės, česnakės, medvarlės, tritonai žiemoja sausumoje. Jie slepiasi graužikų urvuose, po kelmais, akmenimis, pastatais, rūsiuose, taip pat užsirausia puriose samanose, lapų krūvose ir kitur.
- Galbūt namuose esate laikęs ar laikote kokios nors rūšies tritoną, driežą, balinį vėžlį ar pan.?
- Manau, kad kiekvienas gyvūnas geriausiai jaučiasi natūralioje aplinkoje ir turi gyventi gamtoje – laisvėje. Mano nuomone, nelaisvėje laikyti laukinius gyvūnus (nesvarbu – didelius ar mažus) galima tik mokslo tikslais.
Kai kurie varliagyvių bei roplių atstovai yra įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Pavyzdžiui, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, lygiažvynis žaltys ir kitos svarbios rūšys. Kokių priemonių, Jūsų manymu, turi būti imtasi, norint apsaugoti varliagyvių ir roplių populiacijas?
Svarbiausia, gamtoje konkrečiai kiekvienai rūšiai turi būti tinkamų buveinių veistis, gyventi bei žiemoti. Šiltėjant klimatui, medvarlė Lietuvoje, nors pamažu, bet natūraliai plinta. Pastaraisiais metais Lietuvos rytinėje dalyje labai pagausėjo kūmučių. Geriausi varliagyvių buveinių kūrėjai yra balų architektai – bebrai. Babravietėse visada gausu varliagyvių.
Lygiažvynis žaltys Lietuvoje aptiktas tik trijose vietose. Jam svarbu išsaugoti tinkamas gyventi buveines (neužauginti miškų) ir nesunaikinti žiemojimo vietų, įrengti naujų slėptuvių.
Geriausia vėžlių apsauga – atkurti jų veisimosi ir gyvenamąsias vietas, iškirsti karklus ir kitus sumedėjusius augalus iš migracijos kelių, vedančių iš žiemojimo į veisimosi ir gyvenamąsias vietas. Būtina pagilinti ir išvalyti seklius žiemojimo ir vandens telkinius, kuriuose jie gyvena, tinkamose vietose kasti naujas įvairaus dydžio kūdras. Žinomose vietose žemėse esančias dėtis nuo plėšrūnų uždengti retu vielos tinklu.