Kai kurių žuvų rūšių geriau nevalgyti visai arba vengti

Daugiau kaip pusė pasaulio žuvies išteklių yra negrįžtamai išeikvoti, o dar beveik trečdalis – gerokai sumažėję. Jei žvejybos ir žuvies vartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų rūšių vandenynuose neliks jau šio šimtmečio viduryje. „Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti tiek, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai? [...] Pavyzdžiui, Baltijos jūroje padidėję vasariniai dumblių žydėjimai, nes mes nugaudome žuvis, kurios maitinasi zooplanktonu, o zooplanktonas minta šiais dumbliais“, – sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus.

Jo teigimu, pagrindinės priežastys, dėl kurių nyksta žuvys, – pergaudymas ir tarša: „Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai. Dabar ten niekas neneršia.“

R. Staponkus pasakoja apie Lietuvos gamtos fondo specialistų parengtą „Vadovą atsakingam žuvies ir jūros gėrybių vartotojui“, kuriame kai kurių žuvų rekomenduojama vengti, pavyzdžiui, pangasijos arba lašišos. „Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Didžioji dauguma europiečių tikrai juo vadovaujasi ir daro poveikį žuvų augintojams“, – teigia R. Staponkus.

– Kodėl žuvies mėgėjams turėtų rūpėti žuvies būklė viso pasaulio vandenynuose?

– Globalizacija padarė savo ir į mūsų parduotuves atkeliauja daugybė žuvies, tiek užaugintos Viduržemio jūroje, tiek pagautos Ramiajame, Atlanto vandenyne. Mes nebegalime apsiriboti vien Baltijos jūra. Jei žuvis būtų tik iš Baltijos jūros, viskas būtų daug paprasčiau. Yra daug regionų, daug įvairių valdymo institucijų, yra ir prastai dirbančių valdymo institucijų. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip Somalis, niekas nieko nevaldo. Gana įdomu tai, kad būtent dėl žvejybos Somalio žvejai pradėjo piratauti. Kadangi tas regionas nekontroliuojamas, verslinė žvejyba ten taip įsisuko, kad vietiniams žvejams nebeliko ko gaudyti, todėl jie griebėsi daug pelningesnio pragyvenimo šaltinio.

Jei tai, kas suplanuota naujuosiuose aktuose, bus priimta, Europa bus vienas iš pagrindinių tausios žvejybos regionų. Ji turėtų aplenkti Aliaską ir net Naująją Zelandiją.

Citata

Dar vienas aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį, tas, kad Lietuvoje gana daug ir didelių žuvies perdirbėjų. Mes perdirbame ir eksportuojame į visą Europą daug žuvies, bet, atsižvelgiant į tai, kiek lietuviai sužvejoja per metus, poreikis vis tiek nepatenkinamas. Vadinasi, dar kažkiek įsivežame.

– Statistika gąsdinanti: 88 proc. Europos komercinių žuvų rūšių išgaudoma daugiau, nei populiacijos galėtų atsinaujinti natūraliai. Jūs vartojate terminą „didžiausias tausus laimikis“. Kas tai yra?

– Palaikomas toks populiacijos dydis, kad jos augimas būtų maksimalus (palaikomas didžiausias augimo greitis). Populiacijai neleidžiama tiek sumenkti, kad ji pradėtų mažėti nuo žvejybos poveikio. Vienai žuvų rūšiai ar ištekliams yra nustatomas bendras maksimaliai tausus laimikis ir paskui pagal susitarimus paskirstomas tarp visų šalių. Šitaip jau dvejus metus valdomi Europos ištekliai. O jei tai, kas suplanuota naujuosiuose aktuose, bus priimta, Europa bus vienas iš pagrindinių tausios žvejybos regionų. Ji turėtų aplenkti Aliaską ir net Naująją Zelandiją.

– Kuo tausi žvejyba skiriasi nuo kvotų?

– Kvotos anksčiau būdavo politikų susitarimo reikalas. Mokslininkų rekomendacijos dažniausiai likdavo net ne antroje, o trečioje vietoje. Dabar, kaip minėjau, situacija kiek pasikeitė, todėl manau, kad po 10–20 metų padėtis bus labai gera. Žinoma, jei bus galima užtikrinti, nes tai gana sudėtinga.

– Net 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti. O dar trečdalis – pereikvoti. Ar tai reiškia, kad pusę žuvų išteklių jau esame praradę ir jų nebebus galima sugrąžinti net veisiant nelaisvėje?

– Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti iki tokio lygio, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai? Viskas, kas buvo mitybos grandinės viršuje, labai išgaudyta, todėl visa mitybos grandinė keičiasi. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje padidėję vasariniai dumblių žydėjimai, nes mes nugaudome žuvis, kurios maitinasi zooplanktonu, o zooplanktonas minta šiais dumbliais. Taigi pakeičiame sistemą ir paskui turime kitokių problemų.

– Vadinasi, Baltijos jūros vanduo žydi ne tik dėl taršos, bet ir dėl pasikeitusios rūšių įvairovės?

– Taip, yra įrodyta, kad tai viena iš priežasčių. Žinoma, pagrindinė priežastis – mineralinės trąšos, naudojamos žemės ūkyje.

– Kurios Baltijos jūroje esančios rūšys kelia didžiausią susirūpinimą? Dėl silkių neverta išgyventi – sakote, kad Baltijos jūros silkes galima valgyti ramiai.

– Baltijos jūros silkė yra strimelė. Tai lygiai ta pati silkė, kuri gaudoma Norvegijoje, tik Baltijos jūroje dėl apysūrio vandens ir nepalankių sąlygų ji užauga daug mažesnė, todėl ir vadiname ne silke, o strimele. Tačiau lašiša ir šlakys – žuvys, dėl kurių abejojama. Labai sunku kontroliuoti jų žvejybą, jos yra brangios žuvys, geidžiamas laimikis.

– O menkės?

– Su menkėmis vyksta įdomūs dalykai – jos pasidarė liesos ir ilgos. Menkės tiek laiko buvo labai intensyviai gaudomos, kad greičiausiai įvyko kryptinga atranka ir išliko tik tos, kurios sugebėdavo išlįsti pro tinklo akis. Dėl to jų pačių sveikata nėra labai gera. Nerimą kelia ir dar vienas dalykas – anksčiau buvo leidžiama gaudyti 38 cm ilgio menkes, o šiais metais jau – 35 cm. Tai irgi nelabai gerai, nes dydis buvo pritemptas prie dabartinės būklės, kuri nėra natūrali. Tokios yra pirmametės ar antrametės žuvys, dažnai ir nespėjusios išneršti.

– Vadinasi, tokią padėtį lemia tarša, klimato kaita. Bet pergaudymas vis tiek išlieka dominuojančiu veiksniu?

– Pergaudymas ir tarša – dvi pagrindinės priežastys. Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai. Dabar ten niekas neneršia.

Poveikį daro ir intensyvi laivyba, nes deginamas kuras nėra toks švarus, koks naudojamas automobiliams. Gauname įvairių sieros ir azoto oksidų, kurie aplinkoje jungiasi su organinėmis medžiagomis ir patenka į žuvis. Dėl to švedai nėščioms moterims ir vaikams nerekomenduoja per dažnai valgyti Baltijos jūros žuvį. Tokią padėtį lemia metalurgijos pramonė ir laivyba, kuri netrukus greičiausiai aplenks visus sausumoje esančius taršos šaltinius.

– Kokie yra atsakingo vartojimo principai? Ar universalus pasiūlymas rinktis vietos žuvį? Ar tai visada geriausias sprendimas?

– Baltija dabar tikrai geriausiai pagal visas rekomendacijas valdomas regionas, todėl, vertinant pagal tvarios žvejybos mastą, Baltijos žuvį rinktis galima. Galima rinktis ir tai, ką sugauna žvejai mėgėjai, nes jie sugauna vienetus, nieko neišmeta.

Kitais atvejais jau reikia domėtis, iš kur žuvis atkeliavusi. Jei parašyta „menkė“, reikia pasidomėti daugiau. Taip pat yra ir su jūros lydeka. Jei parašyta „jūros lydeka“, už šio pavadinimo gali slėptis bent septynios verslinės rūšys, kurios gali būti atvežtos. Todėl, jei renkatės tokią didelę ir plėšrią žuvį, kaip menkė, geriau rinktis filė arba kuo didesnę žuvį, nes didėja ir tikimybė, kad pasirinksite žuvį iš gerai valdomo regiono.

– Kartais geriau rinktis žuvį, užaugintą žuvų ūkiuose. Vienas iš pavyzdžių turbūt yra karpis. Bet žuvų ūkiai ne visada gerai?

– Kai žuvų ūkiai žuvivaisą vykdo labai intensyviai, tikrai nėra gerai. Kai mažame plote yra daug žuvies, naudojama daug farmacijos priemonių, nes nenorima rizikuoti, kad kažkokia infekcija išguldytų visą ūkį.

Lietuvoje populiarus ekstensyvus žuvies (būtent karpio) auginimas. Dažniausiai ten net ne vien karpiai, o visa polikultūra: vienos žuvys (plačiakakčiai) filtruoja dumblius, kitos (amūrai) išėda žoles, o karpiai rausia dumblą. Tai apsivalanti sistema, o tokios sistemos tikrai rekomenduotinos.

– Atsakingo vartojimo vadove parašyta, kad pangasijai dažniausiai yra iš tokių ūkių, kur žuvivaisa intensyvi, todėl šios žuvies rekomenduojate vengti.

– Taip, bendra rekomendacija yra. Bet prieš 2–4 metus per visą Europą nuvilnijo banga, nes buvo parodyta, kaip ir kokiomis sąlygomis auginami pangasijai ir tilapijos, kiek ten naudojama visokiausių aplinkai kenksmingų priemonių. Todėl ūkiai bando keistis ir kartu su Pasaulio gamtos fondu sukūrė standartą, kurį perima vis daugiau ūkių. Jie laikosi visų standartų ir į aplinką beveik niekas nepatenka. Vakarų Europoje jau mačiau MSC ženklu pažymėtų žuvų, tačiau į Lietuvą tikriausiai tai atkeliaus dar negreitai. Vis dėlto mes žuvį dažniausiai renkamės pagal kainą.

– Atsargiai rinktis arba vengti rekomenduojate ir lašišas, nes jos maitinamos kitomis žuvimis. Ar tai irgi prisideda prie kitų žuvų nykimo?

– Su įvairių parazitų sklaida natūralioms populiacijomis. Tačiau turiu ir gerų naujienų. Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Didžioji dauguma europiečių tikrai juo vadovaujasi ir daro poveikį žuvų augintojams. Jei neklystu, per kelerius metus 20 didžiausių Norvegijos žuvų ūkių nori sertifikuotis ir pakeisti savo veiklą taip, kuri poveikis būtų minimalus, tad žuvį iš tokių ūkių bus galima rinktis drąsiai. Tai vienas iš sveikintinų veiksnių, kaip pirkėjas gali pakeisti augintojo požiūrį ir veiksmus.

– Pakalbėkime apie ženklinimą. Ką rodo MSC ženklas?

– Jūrų valdymo taryba (angl. MSC) užtikrina, kad priegaudos yra minimalios arba iš viso nėra, kad gaudomos žuvys yra sveikos, kad užtikrinamas jų išteklių valdymas ir kontrolė. Jei tokia žvejyba tame regione neegzistuoja, šio ženklo niekaip neįmanoma gauti. Kiek teko domėtis, gauti šį ženklą labai sudėtinga, nes yra daugybė įvertinimo lygių, netgi vykdomi žuvų išteklių genetiniai tyrimai – ar tai tikrai ta žuvis, iš kur ji atkeliavusi, iš kurios populiacijos.

– Kitaip tariant, MSC ženklu galima pasitikėti? Ant ko jo reikėtų ieškoti? Tikriausiai šaldytos žuvies skyriuje jo nepamatysime?

– Lietuvoje esu matęs iki 20 produktų. Dažniausiai tai žuvis skardinėse. Ant skardinės šono būna nedidelė mėlyna emblemėlė MSC. Tokią žuvį galime rinktis drąsiai. Yra ir daugiau pasaulinių ženklų, bet jie labiau deklaratyvūs – tik parodo, kad laikomasi tarptautinių normų, kurių laikytis žvejybos kompanijos privalo.

– Kokias Lietuvoje dažnai parduodamas rūšis, gide pažymėtas raudonai, išskirtumėte? Kurių siūlytumėte vengti?

– Visų pirma – ungurys. Tai rūšis, kuri nyksta gana sparčiai, bet nėra bendro šalių sutarimo, kad jos žvejyba būtų visiškai uždrausta. Tad greitai jos gali visai nelikti.

– Net ir iš meškeriotojų patartumėte nepirkti ungurio?

– Taip. Greičiausiai Lietuvoje ungurių turėtume labai mažai arba visai nebeturėtume, jei nebūtų vykdomas dirbtinis įžuvinimas.

– Kokių dar rūšių reikėtų vengti?

– Būsiu gana nepopuliarus, bet tikrai reikėtų vengti visų tunų. Tunas – gana svarbi žvejybos pramonei ir labai vertinga žuvis, todėl tikrai niekas nesuinteresuotas mažinti jų sugavimus. Bet dėl to 4–5 didžiausios tunų rūšys jau yra pergaudytos, tuoj bus galima šias rūšis skelbti kritiškai nykstančias.

Kita žuvis – Lietuvoje dažnas jūrų ešerys, paprastai parduodamas šaltai rūkytas. Visi mano, kad tai Baltijos žuvis, bet iš tikrųjų ji dažniausiai sugaunama prie Norvegijos arba Islandijos krantų. Ši žuvis gyvena gana giliai, o visos giliai gyvenančios žuvys subręsta labai lėtai, todėl dažnai pagaunamos nespėjusios išneršti. Jos ir neršia ne kiekvienais metais. Tokią žuvį labai lengva pergaudyti. Jūrinis ešerys dažniausiai raudonas, didelėmis akimis.

– Žuvų rūšis skirstote į tris tipus. Pažymėtų raudonai reikėtų visai nesirinkti. Antra kategorija, kuriai priklauso plekšnės, yra geltona. Šia spalva pažymėtas žuvis rekomenduojate rinktis atsargiai.

– Baltijos jūroje yra ne viena plekšnių rūšis. Plekšnė yra upinė ir jūrinė. Prie savo krantų mes turime upinę plekšnę (kad ir kaip keistai tai skamba). Ją būtų galima rinktis drąsiai, tačiau ji dažnai papuola į tinklus kaip netikslinė žuvis. Vis dėlto ji bent ne išmetama, o sunaudojama. Bet tikrai reikėtų nesirinkti jūrinės plekšnės, pagautos pietų Baltijoje arba Šiaurės jūroje. Vis dėlto plekšnė yra dugninis gyvūnas, ją galima pagauti tik kažką velkant dugnu.

– Tralavimas – jūrų ekosistemai ypač žalingas žuvų gaudymo būdas. Kas tai yra?

– Įsivaizduokite didelį maišą, kurio šonuose pritvirtinti po kelias tonas sveriantys svarmenys. Po visu tinklu, priklausomai nuo laivo galingumo ir naudojamo tinklo, irgi – 20–50 didelių svarmenų. Tai tempiama dugnu ir dažniausiai po tokio tempimo ant dugno faunos nebelieka – ji arba priverčiama bėgti, arba žūva. Taip sunaikinama natūrali buveinė, kur ta žuvis maitinasi, galbūt net neršia. Todėl siūloma dugniniais tralais pagautos žuvies iš viso nesirinkti. Žvejojama ne tik dugniniais tralais, bet ir kitokia tempiama, net metaline, įranga, kuri labiausiai kenkia aplinkai.

– Kurias dar geltonajai kategorijai priklausančias žuvis išskirtumėte?

– Įvairias menkių rūšis. Jei tai ne Baltijos jūros menkė ir ne aliaskinė menkė, rinktis reikia atsargiau.

– Baigti norėtųsi optimistiškesne gaida, kad dar yra žuvų, kurias galima valgyti be sąžinės graužaties. Kurios žuvys, be silkės, karpio, priklauso žaliajai kategorijai?

– Tai – visiems žinomi šprotai. Brėtlingė, arba šprotas, – nedidelė žuvis, kuri, jei mes nesuvalgytume, patektų į žuvies perdirbimo cechus, būtų sunaudota kitoms žuvims maitinti arba kaip gyvulių pašaras.

Nemokamą Lietuvos gamtos fondo specialistų parengtą „Vadovą atsakingam žuvies ir jūros gėrybių vartotojui“ rasite adresu www.glis.lt.