Kaip atrodo šių dienų „Brisiaus galas“?

Literatūros šedevro, apsakymo „Brisiaus galas“ veikėjas šiandien galėtų būti apkaltintas už žiaurų elgesį su gyvūnu. Tačiau didelei daliai gyventojų toks būdas užbaigti nusenusio keturkojo gyvenimą atrodo visai normalus. GRYNAS.lt sulaukė skaitytojų klausimų, nejau negalima nušauti net į kiemą užklydusio ir įtartinai agresyvaus žvėries? O savo nusenusio katino? Šį klausimą uždavėme atsakingoms institucijoms.

Specialistai cituoja galiojančius dokumentus, kurie nurodo, kad šauti į laukinį gyvūną, esant grėsmei, galima tik turint medžiotojo bilietą, tačiau pripažįsta, kad šalia teisės aktų veikia ir žmogiškasis faktorius. Kita kalba - jeigu norima užbaigti savo augintinio gyvenimą, toks sprendimas jau yra vien šeimininko rankose.

Kada kyla grėsmė sveikatai ir turtui

Pernai metais GRYNAS.lt aprašė istoriją, kuomet su sulaukėjusiais šunimis teko susidurti Labanoro miestelio gyventojams. Tuo metu Aplinkos apsaugos agentūros atstovai tikino, kad šaudyti į sulaukėjusius šunis draudžia įstatymas. Tai daryti galima tik, jeigu benamis šuo ar katė kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, taip pat jeigu atitinkamoje vietovėje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus ir medžioklės plotų naudotojams išdavė tai liudijančią pažymą arba vietovė savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskelbta pasiutligės grėsmės zona. Nesilaikant šių nuostatų, gresia baudos nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.

V. Gustaitis

Jeigu gyvūnas kenčia, viena iš priemonių yra jo nušovimas. Tai yra garbės kodeksas. Viskas žiūrima pagal situaciją, kadangi kiekvieną kartą yra ne tas pats, situacijos yra labai skirtingos.

Šias nuostatas patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis. Jis pažymi, kad jei anksčiau medžiotojams buvo leidžiama jų medžioklės plotuose nušauti valkataujančius šunis ir kates, vėliau įstatymai sugriežtėjo ir dabar leidžiama tik juos sugauti ir perduoti gyvūnų globos organizacijoms. Tiesa, yra numatoma viena išimtis - sunaikinti benamius šunis ir kates nesugavus leidžiama tik tuo atveju, jeigu jie kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui.

„Jeigu, tarkime, šuo akivaizdžiai puola jus, o jūs esate nepasiruošęs apsiginti – sakykime, jūs esate moteris, ar vaikas, galbūt šuo jau jums ir įkando, padarė neženklią žalą, šalia esantis asmuo, turintis galimybę, gali šį šunį nušauti. Jeigu jis tai padaro teisėtai laikomu medžiokliniu ginklu, nematyčiau nuostatų peržengimo, - aiškino K. Motiekaitis. - Dėl žalos turtui taip pat esu priverstas mąstyti ir improvizuoti, koks čia tas turtas gali būti. Galbūt jūsų automobilis labai brangus, ant jo puola šuo, braižo dureles, ar graužia padangą... Taip pat numatoma galimybė nušauti gyvūną, jeigu tam tikroje vietovėje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo platinamų ligų, pasiutligės grėsmės zoną“.

Pasisekė, jei kaimynas medžiotojas

Ką daryti tuo atveju, jei į namus užklysta ne benamiai sulaukėję šunys ar katės, o kur kas labiau laukinis padaras – usūrinis šuo, lapė ar net vilkas? K. Motiekaitis sako, kad medžioti laukinius gyvūnus ne medžioklės teritorijose galima tik turint medžioklės dokumentus, leidimą ginklui ir t.t. Tokia yra įstatymų formalioji pusė.

„Yra ir dar viena nuostata, kad negalima medžioti arčiau nei 200 metrų nuo sodybų, gyvenamųjų vietų, išskyrus atvejus, jei tos sodybos šeimininkas neprieštarauja. Tarkime, jeigu užklydo koks mangutas, šeimininkas gali nueiti pas kaimyną medžiotoją ir paprašyti nušauti užklydusį žvėrį. Jeigu kaimynas Jonas spėja susipildyti medžioklės lapą, išlaiko visus reikalavimus – teoriškai jis gali jį sumedžioti. Tokia jo veika būtų laikytina kaip neprieštaraujanti įstatymams“, - samprotavo pašnekovas.

Citata

Šaudyti į sulaukėjusius šunis griežtai draudžia įstatymas. Tai daryti galima tik, jeigu benamis šuo ar katė kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, taip pat jeigu atitinkamoje vietovėje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus.

Jis sutinka, kad tiems, kurie gyvena šalia kaimynų medžiotojų, kai kuriais atvejais iš tiesų pasiseka labiau. Tačiau dėlioja ir dar vieną galimą praktinį scenarijų: „Jeigu pas jus į sodybą užklysta mangutas. Matote, kad iš nasrų drimba putos - tai aiškus pasiutligės požymis. Laukinis gyvūnas visada vengia žmogaus kaiminystės – nori pasišalinti žmogų pamatęs. Jeigu jau gyvūnas eina link žmogaus, nebijo kontakto – reiškia kažkas jam negerai yra. Žmogui pasiutligė labai pavojinga, jeigu žmogus nutraukia tokio gyvūno gyvenimą, nelaikyčiau to irgi didele blogybe. Teisės aktai numato ir būtinąją gintį. Juk kas geriau – ar taip su gyvūnu pasielgti, ar laukti, kol jis įkąs vaikams, po to gali nepadėti ir vaistai, galima net numirti nuo pasiutligės“.

Jeigu jau taip nutiko, kad teko gintis nuo laukinio gyvūno ir nutraukti jo gyvenimą, būtina nedelsiant informuoti atitinkamas tarnybas, kad nekiltų klausimų, ar nebuvo piknaudžiauta. 

„Tai yra tema, kur vienareikšmiškai negalima pasakyti, kaip reikia elgtis. Čia yra kažkiek ir nereglamentuotų dalykų, ir subtilybių“, - sakė Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas.

Bendrų taisyklių, kada nušauti, kada ne - nėra

Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas Vytautas Gustaitis patvirtina, kad kai į žmogaus privačią teritoriją atklysta laukinis ar sulaukėjęs žvėris, geriausia būtų skambinti jų organizacijai ir patiems nesiimti drastiškų veiksmų. Tačiau situacijų būna visokių ir vadovautis visada tomis pačiomis taisyklėmis nėra kaip.

„Tokiais atvejais jie skambina mums, mes susisiekiame su medžiotojais ar kuo reikalinga. Visi atvejai būna labai įvairūs, būna ir partrenkti, ir sužaloti gyvūnai, būna atklydę į miesto teritoriją. Teko vykdyti gelbėjimo akciją, kai briedis šoko per tvorą ir užsikabino pilvu. Briedį migdėme ir nuėmėme nuo tvoros, išvežėm į saugią vietą, užsiuvome vidurius“, - pasakojo V. Gustaitis.

Paklaustas, kada gyvūno kančią galima nutraukti jį nušaunant, pašnekovas vėlgi antrino, kad viskas labai priklauso nuo konkrečios situacijos: „Sprendžia tie, kurie atvyksta į vietą. Jeigu reikia, konsultuojamės su veterinarijos gydytojais, nes mūsų komandoje jų yra. Jeigu yra ekstra atvejis, parenkame nuskausminamus vaistus ir vėliau sprendžiama, kaip gydyti toliau“.

K. Motiekaitis

Jeigu, tarkime, šuo akivaizdžiai jus puola, o jūs esate nepasiruošęs apsiginti – sakykime, jūs esate moteris, ar vaikas, galbūt šuo jau jums ir įkando, padarė neženklią žalą, šalia esantis asmuo, turintis galimybę, gali tokį šunį nušauti. Jeigu jis tai padaro teisėtai laikomu, medžiokliniu ginklu nematyčiau nuostatų peržengimo.

Ar Lietuvoje apskritai yra leidžiama gyvūną nušauti nutraukiant jo kančias, ar būtina gydyti iki paskutinės akimirkos, V. Gustaitis patikino, kad nušovimas nėra draustina priemonė.

„Jeigu gyvūnas kenčia, viena iš priemonių yra jo nušovimas. Tai yra garbės kodeksas. Žiūrima pagal situaciją, kadangi kiekvieną kartą yra ne tas pats, situacijos yra labai skirtingos. Pasakyti, kad dirbame pagal tą ar aną reglamentą – taip nėra, dirbame pagal situaciją“, - sakė Lietuvos gyvūnų globėjų asociacijos vadovas.

Už naminį gyvūną atsako jo savininkas

Su gyvūno kančia tenka susidurti ir naminių gyvūnų laikytojams. Kai šie serga ar yra nukaršę neretam, ko gero, kyla klausimas, kad gal verčiau suleisti vaistų nei leisti gyvūnui kankintis. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyr. veterinarijos gydytojas Giedrius Blekaitis GRYNAS.lt patvirtina, kad atsakomybė už laikomą naminį gyvūną tenka jo savininkui. Tai reiškia, kad tik savininkas ir gali nuspręsti jo likimą.

„Sergantys, pasiligonę gyvūnai yra užmigdomi, tai yra pats humaniškiausias būdas. Jiems suleidžiama atitinkama medikamento dozė. Tai gali atlikti tik privatus veterinarijos gydytojas“, - sakė G. Blekaitis.

Anot jo, teisiškai nėra reglamentuojama, kada gyvūno savininkas gali užmigdyti savo gyvūną, kada ne. Taip pat nenumatomos konkrečios priežastys, kurių vedinas savininkas gali nutraukti savo gyvūno gyvenimą.

„Jeigu žmogus neturi sąlygų laikyti ir nesuranda galimybės perduoti gyvūną kitam žmogui, arba būna atvejų, kai gyvūnai prisirišę prie konkretaus asmens ir seka iš paskos ir kitas laikytojas jo net negali laikyti – tada gali būti irgi priimamas sprendimas gyvūną nugaišinti“, - aiškino G. Blekaitis.

Apibendrindamas situacijas, kada į žmogaus privačią teritoriją užklysta laukinis žvėris – kada į jį galima šauti, kada ne – VMVT specialistas pabrėžė vieną svarbų dalyką – nereikia laukinio žvėries visada priimti kaip priešo ir į jį iš karto kreipti ginklą.

„Nereikia baimintis gyvūno, kuris užklydo į gyventojų gyvenamą teritoriją. Reikia apsisaugoti, kad jis neįkąstų, nesužeistų žmogaus ar kitų laikomų gyvūnų ir palikti ramybėje. Jis išeis, nes užklydo ieškodamas maisto. Kiti gyvūnai užklysta rujos, poravimosi metu, taip kad bijoti kiekvieno sutikto gyvūno, kad jis serga pasiutlige nereikia. Ypač žinant, kad Lietuvoje pernai buvo tik vienintelis pasiutligės atvejis, nustatytas laukinėje faunoje“, - kalbėjo G. Blekaitis.

2006 metais pasiutligės atvejų šalyje fiksuota apie 6000, o pernai tik vienas. Tai yra pasekmė pradėtų vykdyti vakcinų mėtymo iš orlaivių akcijų.