Erikų (Erica) žinoma daugiau kaip 860 rūšių, dauguma jų kilusios iš Pietų Afrikos Kapo provincijos - daugiau kaip 660 rūšių. Kitos paplitusios Vidurio, Vakarų ir Pietų Europoje bei Azijoje, iš kurių 7-8 erikų rūšys puikiai auga Lietuvoje. Dauguma jų yra nedideli visžaliai krūmokšniai ar 0,2-0,5 m aukščio krūmai.
Lietuvoje savaime auga Kuršių Nerijoje, drėgnuose pušynuose viena labai reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą rūšis - tyrulinė erika (E. tetralix).
Pasak VDU botanikos sodo dendrologės Jolantos Šabūnaitės, anksčiausiai savo žiedų rausvus, rožinius, purpurinius ar baltus kilimėlius išskleidžia pavasarinė erika (E. carnea L.), kiek vėliau - gausiažiedė erika (E. x darleyensis Bean.) ir jų veislės. Paskui pražysta ir kitos jų rūšys bei veislės.
„Tyrulinė erika drėgmę mėgsta labiau nei pavasarinė erika, substratas ruošiamas iš aukštapelkių durpių ir komposto (3:1). Patartina pakirpti jas kas dveji metai, nes kitaip labai išgula po žiemos. Kauno botanikos sode yra veislių Alba Mollis (žiedai balti), Helma (šviesiai alyvinė). Šakotosios erikos veisles būtina dengti eglišakiais", - sako dendrologė J. Šabūnaitė.
Vieta ir sodinimas
Įsigijus erikų sodinukus, išaugintus vazonuose, prieš sodinimą patartina juos pastatyti bent keletą valandų į indą su minkštu vandeniu. Erikos mėgsta saulėtą vietą (bet auga ir lengvame pavėsyje), purią, pakankamai drėgną, humusingą, švelniai rūgščią dirvą ar specialiai paruoštą substratą, pusiau sumaišius aukštapelkių durpes su puriu kompostu, kurio pH 6-6,5.
Labai šarminga dirva joms netinka. Į 1 kv. m patartina sodinti apie 5-6 erikų sodinukus, o norint iš karto gražesnio vaizdo - galima ir tankiau, gražiau atrodys, o vėliau, sutankėjus, galima bus praretinti.
Erikos dera su tokiais augalais, kurie mėgsta tokią pat dirvą, drėgmę, šviesos kiekį, o spalvas galima derinti kaip kam patinka.
Priežiūra
Kadangi erikų šaknys kompaktiškos ir paviršinės, purenti tik labai sekliai ir atsargiai apie augalus. Mulčiuojama aukštapelkių durpių durpėmis arba pušų smulkintomis žievėmis. Mulčio sluoksnis iki 5 cm. Jei substratas nėra humusingas, prigijus augalams reikia tręšti vandenyje tirpiomis erikiniams augalams skirtomis trąšomis arba kitą pavasarį birias trąšas anksti pavasarį su durpėmis atsargiai įterpti į aplink augalus. Liejant 0,1 proc. trąšų tirpalu, maisto medžiagos augalai greičiau įsisavina.
Nužydėjusias erikas reikia tuoj pat nugenėti, nukerpant žiedynus prieš atžėlimą. Jaunų augalų nužydėjusių žiedynų keletą metų, po pasodinimo, patartina nenukirpti, kad augalai sustiprėtų. Nugenėjus augalai paprastai atželia, jei nepažeistos šaknys. Karštą vasarą reikia ne tik gausiai laistyti dirvą, bet ir apipurkšti augalus.
Rudenį augalai mulčiuojami aukštapelkių durpėmis arba smulkinta pušų žieve.
Kuo erikos skiriasi nuo viržių?
Dažnai augintojai painioja viržius ir erikas, savo dydžiu panašius krūmokšnius. Viržių žinoma viena rūšis - šilinis viržis (Calluna vulgaris), paplitęs Europoje, ypač Viduržemio pajūrio srityse, Ispanijoje šiaurėje, Škotijoje, Skandinavijos šalyse, Vidurinės Azijos šiaurinėje dalyje, taip pat ir Lietuvoje.
Viržiai žydi rugpjūtį-spalį, vėlyvosios veislės - ir lapkritį, o erikos - pavasarį arba pirmoje vasaros pusėje. Viržiai auginami rūgščioje dirvoje ar specialiai paruoštame substrate, kurio pH 4,5-5,5, o erikos mėgsta neutralias arba švelniai rūgščias dirvas (pH 6-6,5). Viržių lapai linijiškai lancetiški, primenantys tujų žvynelius, ant ūglio išsidėstę išilgai 4 eilėmis, o erikų lapai dvigubai ilgesni, spygliški, išsidėstę ant ūglio menturiais po 4. Iš lapų skirtumų akivaizdžiai galima atskirti šiuos išvaizda panašius, bet kartu ir skirtingus augalus. Taip pat skiriasi ir žiedai. Viržių smulkučiai, o erikų 3 kartus stambesni, urnos pavidalo, rausvai rožiniai, susitelkę į kekes, po 2-4 pailgėjusių ūglių viršūnėse.
Iš Pietų Afrikos kilusias erikas, pavyzdžiui, grakščiąsias pas mus patartina auginti tik oranžerijose ir žiemos soduose, o tik vasaromis augalus išnešti į lauką. Į mūsų šalį įvežamos grakščiosios erikos, kaip vazoninės gėlės, tačiau parduodamos rudenį vietoje viržių. Jos per žiemą neišsilaiko ir žūsta. Todėl perkant erikas, jas būtina skirti nuo viržių ir neapsigauti.