Maži gabalėliai
Pasak Lietuvos Geologijos tarnybos direktoriaus Jono Satkūno, tai yra antrinės kilmės telkinys kuriame galima rasti tik nedidelių gintaro gabalėlių. „Manoma, kad ten galėtume rasti 20-40 mm skersmens gintaro gabaliukų. Didelių grynuolių rasti nereikėtų tikėtis“, - GRYNAS.lt sakė J. Satkūnas.
Lietuviško gintaro neužteks
Palangos gintaro meistrų gildijos pirmininkas Albertas Petkevičius abejoja, ar kas nors imsis eksploatuoti tokį menką telkinį.
„Jei gintaro kiekis yra tik 112 tonų, tai yra labai mažai. Viena didmenine prekyba besiverčianti įmonė gali vienu kartu nupirkti iki 40 tonų gintaro. Tai tokio kiekio užtekto tik trims didelėms partijoms. Tačiau šiuo metu, nors gintaro ir trūksta, didelės tragedijos dėl to, kad jį uždrausta importuoti iš Rusijos, nematome. Gintaro trūkumą juntame jau kelerius metus“, - sakė gildijos, vienijančios 26 meistrus, vadovas.
Kasmet apie 200-300 kilogramų gintaro Baltijos jūros pakrantėje „sužvejoja“ vadinamieji gintaro gaudytojai, grynuolių ieškantys specialiais graibštais. Tokiu būdu lietuviai gintarą jūroje gaudo jau nuo XIII-XIV amžiaus.
Po didesnės audros gintaro gaudytojai dar neišaušus skuba į pakrantę ties Olando kepure arba prie šiaurinio molo Melnragėje, kur jūra išmeta daugiausiai Baltijos aukso.
Kosminės kainos
Baltijos gintaro meno centro įkūrėjas ir gintaro galerijos-muziejaus savininkas Kazimiras Mizgiris stebėjosi, kad apie gintaro žaliavos deficitą prabilta tik dabar.
„Jau seniai juntame gintaro stygių. Rusai jo niekuomet prūdais neduodavo. Be Karaliaučiaus, gintaro žaliava į Lietuvą yra atvežama ir iš Lenkijos, ir iš Ukrainos. Pastarojoje yra labai dideli karjerai, kuriuose kasamas gintaras“, - sakė M. Mizgiris.
Buvęs bendrovės „Baltijos gintaro prekyba“ direktorius Mantas Mickevičius sakė, kad gintarą iš Kaliningrado srities eksportuoti uždrausta jau prieš metus.
„Ta problema prasidėjo daug seniau, šiemet tik formaliai įteisino tai, kas vyko jau seniai. Mano žiniomis, patys rusai nebegauna gintaro. Tačiau abejoju, ar Baltijos gintarą pavyks pakeisti lenkišku, ukrainietišku ar kinišku. Baltijos gintaras yra ypatingas“, - sakė M. Mickevičius.
Žinia apie gintarą nudžiugino
Gintaro žvalgybos ir gavybos perspektyvoms Lietuvoje aptarti praėjusią savaitę į seminarą susirinko aplinkosaugininkai, geologai, mokslininkai.
Jame Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser priminė gintaro kasybos istoriją. Gintaras mūsų šalyje buvo išgaunamas tik XIX a. pabaigoje ir tik vienoje vietoje – Kuršių marių farvateryje. Nuolat kasti gintarą pradėta 1862 metais. Šiaurinėje Juodkrantės dalyje, kuri dabar žinoma kaip Gintaro įlanka, buvo įkurta jo kasėjų gyvenvietė, vadinamoji „žemkasių kolonija“.
Gintarą, iki užšąlant marioms, 4–10 m gylyje trimis pamainomis kasdavo 500–600 žmonių. 1864 m. buvo išgauta 17 tonų gintaro, o 1868 m. pasiektas rekordas – 94 tonos. Nuo 1880 m. čia gintaro buvo išgaunama vis mažiau, o 1900-aisiais gavyba visiškai nutraukta. A. Feser nuomone, vertėtų atgaivinti senąjį vietos amatą – gintaro kasybą, bet ne kaip ekonominį-pramoninį, o kaip rekreacinį-turistinį verslą.
Siūlo drąsią viziją
Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojams didelį nerimą kelia Gintaro įlanka, kuri šiuo metu yra itin apleista ir užmiršta. Galvojama, kaip ją atgaivinti ir „prikelti“ naujam gyvenimui. Bendrajame parko plane nurodoma, kad Gintaro įlankoje galėtų būti įkurta istorinio gintaro gavybos verslo muziejinė ekspozicija, tačiau A. Feser pripažįsta, kad būtina ieškoti naujų, inovatyvių būdų, kaip pritraukti lankytojus, nes muziejai patys savaime mažai ką bedomina.
Pasak jos, šią idėją galima būtų vystyti kartu su savivaldybe, o tai nėra paprasta. Jie turi parengti koncepciją visai teritorijai, parengti kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, kas užtrunka. Kadangi jau vien Kuršių nerijos tvarkymo planas buvo rengiamas aštuonerius metus, A. Feser nuogąstauja, kad panašus likimas nelauktų ir šio dokumento.
„Tvarkymo plane yra įrašyta, kad gintaro kasyba yra galima, bet reglamentuota. Ką tai reiškia? Irgi reikėtų patikslinti. Tikimės, kad Gintaro įlanka turi šansų išlikti vienintele tokia vieta pasaulyje, kur kada nors bus eilės turistų, kad patektų prie gintaro kasyklų ir visi bus laimingi ir visi uždirbs metų perspektyvoje daug daugiau negu tiesiog iškasę visą gintarą ir jį realizavę“, - tokiomis mintimis ir pasiūlymais dalijosi A. Feser, geologijos tarnybos suorganizuotame seminare.