Veikiausiai tie, kurie jau seniau domisi klimato krizės situacija, čia išdėstytus dalykus žinos, tačiau šie priežasčių - pasekmių ryšiai visuomet naudingi prisiminti susiduriant su žmonėmis, atkakliai teigiančiais, kad rūšiavimas yra mada” arba kad „Lietuvoje nepasireiškia jokia krizė”.
Klimato krizė yra globalus reiškinys
Klimato krizė vyksta jau dabar. Tai nėra mokslinė fantastika ar sąmokslo teorija. Nelaimei, aiškūs duomenys ir nauja informacija nepatenka į pirmuosius puslapius Lietuvos populiariojoje žiniasklaidoje, o tiksliau – prasmenga po bulvariniais skaitalais. Vienas iš dalykų, kurių reikalauja Extinction Rebellion judėjimas, gimęs Jungtinėje Karalystėje 2018 metų rudenį, pagreitį įgavęs 2019 m. balandį, yra „sakyti tiesą” (“tell the truth”). Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reikalaujama šalių vyriausybių įsipareigoti pripažinti klimato krizę ir tinkamai apie tai informuoti visuomenę.
Atsakomybės turėtume reikalauti ir iš žiniasklaidos, kuri prioritetus skirsto pagal paspaudimų kiekį, užuot atlikusi reikalingiausią, visuomenės informavimo funkciją. Paskelbti apie ekstremaliąją padėtį Lietuvos žemės ūkyje po dviejų mėnesių sausros nėra pakankama.
Reikalavimai imtis veiksmų
Antrasis Extinction Rebellion reikalavimas yra skirtas vyriausybėms ir kitoms valdžios institucijoms, kad jos, užuot variusios trumparegę populistinės politikos liniją, ir priiminėdamos sprendimus, naudingus tik (valdančiajam) elitui, bendradarbiaudamos su nevyriausybiniais sektoriais ir konsultuodamosis su elektoratu privalo imtis pokyčių. Ne pokalbių ir pažadų, o reformų, skirtų pereiti nuo iškastiniais resursais ir išnaudojimu pagrįstos ekonomikos prie naujų socialinių modelių ir tvarių sprendimų su ilgalaikėmis perspektyvomis.
Reikalingos reformos prasideda nuo energetikos politikos ir baigiasi darbo įstatymų pakeitimais, apimdamos aibę įvairiausių politinių ir socialinių klausimų, nes viskas yra susiję. Šiame reformų kontekste atsiranda Naujasis žaliasis susitarimas (“Green New Deal”), svarstomas JAV ir Jungtinėje Karalystėje, kurio analizės ir vertinimo Lietuvos žiniasklaidos kontekste taip pat nebūta.
Tai gana kompleksiškas planas, kuriuo siūloma iš pagrindų pakeisti tai, kaip gyvename: nuo to, kur ir kaip auginame maistą, kokiomis transporto priemonėmis judame, kaip gaminamės elektros energiją, kaip gyvename miestuose, iki pačių socialinių ir politinių struktūrų, siekiant pašalinti atskirtį ir nelygybę. Tai reiškia pakeisti visus ligšiolinius gyvenimo organizavimo principus. Taip pat, kad tokios idėjos, kaip „gamtoje išlieka geriausi (stipriausi/aršiausi / kt.)” negalioja, apie tai, kad šis principas ydingas ir iš tiesų gamtoje išliekama remiantis svarbiausiu – tarpusavio pagalbos (pranc. “entraide”) principu, - neseniai rašė biologai Pablo Servigne ir Gauthier Chapelle.
Klimato krizė yra socialinė krizė
Kodėl svarbu ieškoti būdų radikaliai pertvarkyti tai, kaip gyvename? Klimato krizė reiškia socialinę krizę ir ji vyksta jau kurį laiką. Jos buvimą įrodo ne tik sparčiai augantys klimato migrantų ir benamių skaičiai šalyse, kuriose anksčiau benamystė buvo veikiau išskirtinis atvejis nei taisyklė. Čia pat, Lietuvoje, kasdien daugybė žmonių patiria skurdą, alkį, atskirtį. Intensyvėjant klimato krizei, tokių žmonių bus vis daugiau: jeigu dabartinės ekonomikos planai nepasikeis, dėl senkančių resursų ir brangstančios energijos maistas ir vanduo taps vis brangesnėmis prekėmis, pasiekiamomis vis mažesnei grupei žmonių.
Šią vasarą dėl sausros Čenajuje (Indijoje) patirta vandens krizė (nes vandens ištekliai taip pat turi ribas) parodė, kas netrukus galėtų būti ne anomalija, o mūsų kasdienybė: vietinė vandens tiekimo įmonė, senkant rezervuarams, nebepajėgdama palaikyti pakankamo vandens spaudimo, kad jis pasiektų aukštesniuose butuose gyvenančių žmonių čiaupus, išskirstė keliatones talpas su geriamu vandeniu po rajonų kiemus. Kai kuriuose miesto rajonuose tas talpas ėmėsi prižiūrėti vietos gaujos, kurios kontroliavo prieigą prie vandens ir ją apmokestino. Per toli? Vandens tiekimas šiemet sutriko Kaune, per +32 laipsnių pagal Celsijų kaitrą kai kurių rajonų gyventojai naujagimius prausė vandeniu iš penkių litrų talpos plastikinių butelių. Tiesa, sutrikusio tiekimo priežastys buvo ir techninės, tačiau vaizduotei šis geografiškai artesnis vaizdinys gali pagelbėt.
Suprantama, galvoti apie alternatyvas tam, kas, daugelio garsiausiai girdimų nuomone, yra puikiai, bent ligšiol, besiklostanti santvarka, nesinori. Pakeisti viską, atsisakyti dalykų ar dalintis jais, pakeisti socialinį statusą tie, kurie įsitikinę, kad žmonės gyvena geriau, nei bet kada per visą žmonijos istoriją, nenorėtų. Tačiau suprasti, kodėl tai yra neišvengiama arba išvengiama sumokant didelę, planetinės katastrofos apimties kainą, gali padėti įvairūs duomenys. Gali padėti ir žinojimas, kad dabartinis ekonominis modelis – švedų mokslininkas Andreas Malm jį vadina iškastinio kuro ekonomika – yra nesenas, ir jis vystėsi su vienu tikslu – krauti kapitalą nedidelei grupei žmonių, ir pažvelgus į šį modelį atidžiau, ne itin skiriasi nuo kitų vergovės formų.
Augimo ribos
1972 metais pasirodė studija “The Limits To Growth” („Augimo ribos”), kurioje pateikti kompiuterinės simuliacijos rezultatai. Tyrimo tikslas buvo apskaičiuoti, kiek laiko pasauliui pakaks resursų (naftos, metalų etc.) naudojant juos kaip dabar, priklausomai nuo pasaulyje gyvenančių žmonių kiekio ir kitų rodiklių. Simuliacija parodė, kad „augimo ribas” pasaulis pasiektų 2072 metais, kuomet jį ištiktų „staigus ir nesuvaldomas populiacijos ir pramonės pajėgumų sumažėjimas”. Buvo pažymėta ir tai, kad viso to galima išvengti, pakeičiant kryptį taip, kad būtų siekiama ekologinio ir ekonominio tvarumo. Antrajame ir trečiajame studijos, kuri susilaukė didelės tyrėjų, ekonomistų ir verslininkų kritikos, leidimuose, atitinkamai 2004 ir 2012 m., pažymėta, kad su laiku atrandama naujų išteklių (tai trumpai pažymėta ir pirmajame leidime), todėl modelio skaičiavimai kiek kinta, tačiau išvados išlieka tos pačios – augimas turi ribas.
Nepaisydamos perspėjimų, kad pasaulis nėra guminis, ir kad nuolatinis augimas nėra įmanomas ribotų resursų apibrėžtoje planetoje, korporacijos ir jų remiami politikai, ekonomikos ekspertai ir nuomonės formuotojai ilgą laiką skatino „auginti” ekonomiką, be atvangos aiškindami, kad augimas (per didėjantį vartojimą) yra vienintelė mums rūpinti tendencija. Šios tendencijos išdavas matome jau kurį laiką, tačiau veikiausiai nėra taip paprasta susieti naują Lego kaladėlių rinkinį, įteikiamą penktojo gimtadienio proga, su pranešimais apie tai, kad jūros paukščiai kitoje planetos pusėje miršta nuo bado, nes jų skrandžiai užkimšti plastiko atliekomis. Trūkstamą ryšį tarp veiksmo ir atoveiksmio padėtų užpildyti švietimas: aiškindami (kartą, penkis, dvidešimt kartų), koks ryšys sieja plastiką ir naftą, kiek iš tiesų kainuoja pigūs medvilniniai marškinėliai ir kas tas CO2 pėdsakas, po truputį keistume esamą kryptį, nes mūsų, norinčių ją keisti, būtų vis daugiau.
Suprantama ir tai, kad gausios informacijos lavinoje sunku atsirinkti, kas yra iš tiesų svarbu, ir kas ne, kokie veiksmai turi prasmę, o kurie su eko- šaknimi viso labo pakeičia spalvą, tačiau nepakeičia visiškai nieko, nes skatina vartoti toliau.
Valia, galia ir visų reikalas
Kita vertus, ir mokslininkai, ir ekologinio aktyvizmo grupės pažymi, kad šiuo metu, be asmeninio indėlio, reikia ir atkaklių didelio masto veiksmų“ didelėms reformoms reikalinga politinė valia. Politinė valia, ypač šalyse, kuriose dėl įvairių priežasčių žmonės politiniuose postuose nėra įsisąmoninę, kad jų vaidmuo yra atstovauti, turėtų būti ugdoma ir skatinama pačios visuomenės. Visuomenės nuomonės paisymas, piliečių asamblėjos sprendimų paisymas yra trečiasis Extinction Rebellion reikalavimas, skiriamas pasaulio šalių politikams.
Ši savaitė – klimato protestų savaitė, kuri nusiris per visą pasaulį nuo šiandien iki kito šeštadienio, sutelkia tuos, kurie supranta, kad už kiekvieną neatsakingą mūsų veiksmą dabar kainą ateityje sumokės tie, kurie šiandien linguoja į pradinę mokyklą, tie, kurie tikrai nenusipelnė ugnies ir audrų krikšto po dvidešimties metų, nenusipelnė toksiško maisto, skurdo, vandens karų ir gėlos. Pasislėpę už savo ekranų, apsimetę užsiėmusiais/omis, įsivaizduojantys, kad kažkas šią akimirką svarbiau, mes esame dalis patogios visuomenės, kuri, kad ir aukodama Amazonės miškų atsodinimui ir „mėgdama” socialiai angažuotas žinutes socialiniuose tinkluose, palaiko dabartines struktūras.
Tam, kad kas nors keistųsi, privalome išmokti būti vieni su kitais viešosiose erdvėse, išsakyti pagrįstus reikalavimus (juk reikalavimas liautis vogti mūsų ateitį yra gana pragrįstas, ar ne?), daryti spaudimą tiems, kuriems patikėjome (politinę) galią. Išeidami į viešąsias erdves mes primename, kad tai mūsų reikalas, tai mūsų valia, tai mūsų erdvė. Būdami drauge su kitais ir pasidalindami savo rūpesčiu, lūkesčiais, nerimu, mes esame stipresni, ir tik būdami drauge ir atsiremdami vieni į kitus šiuo metu galime pasiekti pokyčių, kurie taip reikalingi.