Gamta jau bunda po žiemos miego. Pasipūtę kurtiniai sparnais raižo sniegą, giedrais rytais jau aidi tetervinų burbuliavimas. Susipažinkime su šiais vištiniais paukščiais iš arčiau.
Žvyrės (baltieji tetervinai, poparzos) – tundros gyventojos. Pasaulyje jos plačiai paplitusios, daugelyje šalių tai įprasti medžiojamieji paukščiai. Žvyrės akivaizdžiai prisitaikiusios gyventi atšiauriomis sąlygomis. Prisitaikydamos prie aplinkos jos šeriasi net keturis kartus. Žiemą tampa visiškai baltos. Kojos gausiai apaugusios plunksnomis, tad paliekami pėdsakai atrodo neproporcingai dideli. Lietuva – pietinis žvyrių paplitimo arealo pakraštys. Prieš šimtmetį šie paukščiai pas mus buvo gana gausūs, gyveno daugelyje didesnių aukštapelkių.
Vėliau pamažu ėmė nykti. Jau 1957 m., anot Tado Ivanausko, Lietuvoje buvo tik kadaise gausios populiacijos likučiai. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje žvyrės mūsų šalyje tapo visiška retenybe. Šiuo metu reikėtų teigti, kad šie paukščiai Lietuvoje išnykę. Retkarčiais dar matomos žvyrės greičiausiai tėra migrantės iš šiauresnių kraštų. Dėl jų išnykimo nederėtų kaltinti medžiotojų ar miškininkų. Atokiose aukštapelkėse ūkinė veikla nebuvo vykdoma. Pakito vienintelė sąlyga – klimatas. Jam atšilus paukščiai pasitraukė šiauriau. Juk tikrai nesaugu baltaplunksniam paukščiui besniegę žiemą. Paskutinį sykį žvyrių pėdsakų Labanoro girioje esu radęs 2005 metais. Dar penketu metų anksčiau kolega Januliškio girininkas Kęstutis Grašys yra matęs ir porą paukščių.
Tetervinas
Nors nepatyrusių stebėtojų dažnai painiojamas su kurtiniu, tetervinas yra gan žinomas, kiekvienam girdėtas paukštis. Tetervinai nėra nei laukų, nei gūdžių miškų gyventojai. Jie renkasi tarpinį variantą: pamiškes, krūmynus, retmes, aikšteles, kirtavietes, aukštapelkes. Intensyviai ūkininkaujant, sodinant tankius miškus, apželdinant aikštes, tetervinams belieka raistai ir kirtavietės. Ir to jiems visiškai pakaktų. Maistui jie tikrai neišrankūs: beržų pumpurai, viržiai, uogos ir patys uogienojai visiškai tenkina šių sparnuočių poreikius. Deja, gausėjant plėšrūnų, tetervinų skaičius nuolat mažėja. Ypač tai akivaizdu pastaraisiais metais. Per pastarąjį dešimtmetį jų populiacija susitraukė gal triskart.
Visus tetervinų priešus sunku ir beišvardyti. Juos medžioja lapės, kiaunės, šeškai. Kiaušinius, jauniklius sušlemščia usūriniai šunys, barsukai, šernai. O kur dar sparnuotųjų plėšrūnų būrys: vištvanagiai, paukštvanagiai, ereliai rėksniai, lingės, pelėdos. Ką tik išsiritusius jauniklius sėkmingai pagauna krankliai, gervės, gandrai. Kad ir kaip būtų keista, beveik visi sparnuoti tetervinų priešai irgi saugomi įstatymo, tad kovoti nebelieka su kuo...
Labanoro girioje tetervinų tikrai netrūko. Kovo antroje pusėje, balandį giria virdavo nuo tetervinų burbuliavimo. Ramiais rytais burbuliavimas girdimas ir už kilometro, tad girioje buvo sunku rasti vietą, kur nesigirdėtų tetervinų. Dabar padėtis gerokai pasikeitusi. Tiesa, didesnėse aukštapelkėse į tuokvietes dar susirenka po tris keturis paukščius, tačiau paprastai matomi ar girdimi tik pavieniai tetervinai.
Kurtinys
Artimas tetervino giminaitis, tačiau gerokai galingesnis ir egzotiškesnis. Jo paplitimas susijęs su pušynais, nes žiemą pagrindinis kurtinių maistas – pušų spygliai. Taigi, kurtinio nepriviliosi, nepalesinsi kruopomis ar saulėgrąžomis. Bado nejaučia – spyglių jiems visad pakanka. Vasarą šie paukščiai puola į mėlynynus, mat yra dideli šių uogų mėgėjai. Rudenį kurtiniai su pasigardžiavimu šlemščia pašalusius drebulių lapus. Šiems nukritus, vėl grįžta prie spyglių. Kadangi jų maistas grubus, sunkiai virškinamas, kurtinių skrandžiuose visad gausu smulkių akmenukų, vadinamųjų gastrolitų, – maistas tarsi malamas akmeninėmis girnomis.
Atsargūs, galingi, iki 5 kg svorio kurtiniai nuo plėšrūnų apsigina lengviau. Suaugęs patinas net kiaunei sunkokai prieinamas grobis. Kas kita kiaušiniai, jaunikliai, perinčios patelės. Jų priešai tie patys, kaip ir tetervinų. Tiesa, kurtiniai turi dar vieną pragaištingą savo giminei įprotį. Populiacijoje visad atsiranda nevengiančių žmogaus paukščių. Jie skrenda į kaimus, vaikšto po kiemus ir elgiasi kaip vištos. Tai būdinga tiek patinams, tiek patelėms ir ne tik tuoktuvių laiku. Drąsių paukščių esu sutikęs ir kovo pradžioje, ir lapkritį.
Kurtinių tuoktuvės dar įspūdingesnės negu tetervinų. Kurtinio balsas negarsus, jį galima lyginti su negarsiu medinių lazdelių ar ragų stuksenimu. Kas kita – kurtinių šokiai, plasnojimai sparnais, peštynės. Kaunantis kurtiniams nuo daužymosi sparnais skamba visas miškas, atrodo, jog raiste susikibo du briedžiai.
Kurtinių skaičius mūsų šalyje linkęs mažėti. Kelis kartus lietuviška populiacija buvo papildyta atvežtiniais paukščiais. Šiuo metu kurtinių veisimu ir išleidimu į laisvę užsiima Viešvilės rezervate įsikūręs kurtinių veislynas. Veislyno darbuotojai bando atkurti sunykusią Karšuvos girios populiaciją. Labanoro giria nuo seno gali pasidžiaugti viena didžiausių kurtinių populiacijų Lietuvoje.
Gargatūnas
Tokios paukščių rūšies lyg ir nėra. Tačiau apie šiuos retus ir paslaptingus paukščius nuolat kalbama medžiotojų ar gamtininkų bendruomenėse. Viena kita gargatūno nuotrauka pasirodo gamtos fotografų svetainėse. Gargatūnas – tetervino ir kurtinės mišrūnas.
Kadangi tiek tetervinai, tiek kurtiniai jau gan reti, atvejų, kai paskutiniai miško paukščiai tokiu būdu pratęsia giminę, pasitaiko gan dažnai. Kaip ir kiti skirtingų rūšių hibridai, gargatūnai toliau nesiveisia, tačiau gali aktyviai dalyvauti tiek tetervinų, tiek kurtinių tuoktuvėse. Ypač jie nepageidautini tetervinų tuokvietėse, nes būdami galingesni pastaruosius tiesiog išvaiko. Gargatūnų balsas nepanašus nei į tetervinų, nei į kurtinių, jis primena neteptų ratų girgždėjimą. Labanoro girioje ir jos apylinkėse žinomi pavieniai gargatūnų pasirodymo atvejai.
Labai panašus į kurapką paukštis. Ją būtų galima vadinti miško kurapka, nes jerubė gyvena išskirtinai miške. Vengia net didesnių aikštelių, kirtaviečių. Jerubės su jaunikliais geriausiai jaučiasi po paparčių lapija, kur jų negali įžvelgti joks sparnuotas priešas. Grynuose pušynuose kiek retesnės. Mėgsta tankius eglynėlius, lazdynų, kitų krūmų traką, skabo beržų ir kitų lapuočių pumpurus. Kitaip nei pirmiau aprašytų rūšių atstovai, jerubės dar gausiai gyvena mūsų miškuose ir išnykti joms negresia.
Vestuves jerubės kelia rudenį. Tada jos pasiskirsto poromis, užsiima teritorijas ir jas gina. Patinėlis jautriai reaguoja, kai pamėgdžiojamas jo balsas, ir prisistato pasiaiškinti, kas drįso įsibrauti į jo teritoriją. Tai gan jaukūs paukščiai. Perinti jerubė neskuba palikti lizdo, kartais net leidžiasi paimama į rankas. Birželio pirmą savaitę miškuose masiškai išsirita jerubių jaunikliai. Vos kelias dienas, nemokėdami skraidyti, nuo priešų jie slepiasi priglusdami žolėse. Jau po savaitės jerubiukai iš žolių kyla lyg maži malūnsparniukai – statmenai aukštyn ir tupia ant žemutinių eglės šakų. Ten jaučiasi saugūs ir prisileidžia žmogų labai arti.
Labanoro girioje jerubės – įprasti, dažnai matomi paukščiai.
Fazanas, kurapka, putpelė
Putpelės – dirbamų laukų, pievų paukščiai. Prieš porą dešimtmečių greta kiekvieno girios kaimelio tokių laukų dar buvo. Būtent nedideli, dažnai arkliais įdirbami laukai putpelėms tiko, nors gausios jos tikrai nebuvo. Šiuo metu visa dirbama žemė prie girios kaimų užaugo pušelėmis, berželiais. Taigi ir putpelių jau nebegirdėti. Šalies mastu putpelių populiacija nedidelė, bet pastovi, gal net truputį gausėjanti.