Kaip tik todėl Vilniaus savivaldybėje vyko konferencija „Vanduo ir gyvenimas mieste“, kurios metu buvo pristatytos Lietuvos miestų, esančių prie vandens, problemos ir laimėjimai. Lietuvos upeivių asociacijos atstovas Saulius Paukštys pristatė pranešimą „Laivyba Neryje – pažadai, tesėjimai ir tikėjimai“. GRYNAS.lt pateikia autoriaus pranešimą, kuriame jis siūlo kaip intensyvinti laivybą upėje, taip sprendžiant miestų taršos problemas, kurias sukelia automobiliai.
Neris teka Vilniaus centre. Keista, bet ilgus metus Neris tebėra užmiršta ir apleista, nors galėtų tapti susisiekimo trasa taip mieste mažinant automobilių skaičių ir tuo pačiu taršą. Kyla problemų tiek dėl upės gamtinės prigimties, tiek dėl inžinerinės-architektūrinės būsenos. Ir viena ir kita daro laivybą Vilniaus ribose sudėtingu reiškiniu. Jei vilniečiai nori, kad laivyba Vilniuje egzistuotų ir dalyvautų miesto gyvenime, neišvengiamai reikia korekcijų - tiek gamtiniame, tiek architektūriniame-inžineriniame upės veide.
Kalbos apie upę, „gyvybės įpūtimą“ Neries krantinėms ir visokius, jei galima taip pavadinti, upės projektus, skamba ir sklinda jau daug metų tiek iš įvairių entuziastų, tiek iš įvairaus rango valdžios atstovų. Ypač upės tema garsiau suskamba artėjant rinkimams. Ir šiemet galėjom grožėtis net keliais Neries atgimimo projektais-vizijomis. Nors juose laivyba neakcentuojama, bet, matyt, tai geras ženklas. Geras ženklas ir tai, kad nors ir nedideli, bet savivaldybės vykdomi darbai padeda upeiviams.
Matyt, didžiausias postūmis laivybai buvo prieš kelis metus į Vilnių atgabenta prieplauka debarkaderis, kuris tapo savotišku laivybos centru. Pernai savivaldybė legalizavo baidarių kelią, vedantį į baidarių uostą aukščiau Baltojo tilto, ir atlaisvino krantinę nuo baidarių priekabų judėjimo - prisidėjo prie to, kad baidarės tapo populiaria ir spalvinga vilniečių pramoga. Dar savivaldybė nedraudė jokių iniciatyvų šalia Neries ir net palaimino kelių vasaros kavinių atsiradimą Neries krantinėje. Taigi optimistiniai žingsniai akivaizdūs. Iš entuziastingų miesto vadovų nuotaikų reikia tikėtis, kad naujoji savivaldybės valdžia pozityviai vystys ir upės ir laivybos temas.
Reikia tikėtis, kad pozityvus bus ir Vidaus vandenų direkcijos vaidmuo. Neapsiribojantis vien farvaterio pažymėjimu ir tais aštuoniolika plūdūrų, kasmet įmerkiamų vandenin. Patirtis rodo, kad Direkcija geba vystyti ir didelius inžinerinius projektus. Sėkmingam Direkcijos dalyvavimui vystant laivybą Vilniuje, be abejonės, būtinas ir Susisiekimo ministerijos dalyvavimas, palaiminimas ar pritarimas – kaip geriau pavadinti.
Taigi, sudėliokime laivybos Vilniuje problemų sąrašą ir galimus sprendimų būdus.
Vilnius praktiškai be jokių atnaujinimų ar remontų naudoja upės infrastruktūrą ilgus dešimtmečius – betoninės krantinės sudėtos prieš trisdešimt, žiemos uostas iškastas prieš aštuoniasdešimt metų. Kol kas darbai ir rekonstrukcijos – tik planuose. O infrastruktūra yra tiesiog būtina sąlyga laivybai. Kalbama apie civilizuotą laivų nuleidimo-ištraukimo estakadą, apie civilizuotą kuro stotį, apie vietą laivų remontui, aikšteles, kur laivai galėtų peržiemoti. Utopiškai, bet kodėl gi utopiškai, - galima rimtai pagalvoti ir apie kavinę ir apie motelį upeiviams, pramogų centrą restauruotame žiemos uoste Žirmūnuose.
Dabar gi žiemos uostas beveik užakęs, dalis senosios krantinės nunešta srovės, o išlikę nuo prieškario krantinės tvirtinimo elementai net ir įplaukimą čia daro komplikuotą ir pavojingą. Buvusi laivų nuleidimo vieta deformuota, užversta akmenimis ir šiukšlėmis. Taigi žiemos uostas uosto pavadinimą turi tik simboliškai ir pamažu virsta nuošalia vietinių girtuoklių lėbavimų vieta.
Žiemos uosto rekonstrukcija turėtų būti prioritetinis projektas ketinimų sąraše visiems, kurie nori „įpūsti gyvybės“ upei, tekančiai per Vilnių. Suprantama, tai kainuotų, bet veikiant darniai ir koordinuotai savivaldybei, Direkcijai ir Susisiekimo ministerijai, tokie projektai realūs. Turint Marvelės prieplaukos Kaune precendentą matome, kad galimi įvairūs finansavimo kooprodukcijos variantai. Taip pat galimas ir valstybės dalyvavimas.
Kita problema – sekli tėkmė. Dėl to kenčia ir laivybos maršrutai, ir laivai. Vidaus vandenų direkcija vysto farvaterio valymo darbus. Šie darbai akivaizdžiai yra nepilnaverčiai – našumas ir efektyvumas yra mažas ir šiukšlės sandėliuojamos tiesiog žiemos uosto prieigose. Dėl to kenčia ir estetika, ir aplinka. Reikėtų produktyvesnio farvaterio kanalo gilinimo ir realios nuolatinės priežiūros, utilizuojant iškastas sankaupas sąvartyne, o ne upės krantuose. Periodiškai, o ne paviršutiniškai turėtų vykti šie darbai.
Ir, aišku, mobilios prieplaukos ir upės sąnašų sutvarkymas. Lėšos tokiems darbams taip pat turėtų būti bendras visų institucijų reikalas.
Yra klasikinė situacija. Krantai – savivaldybės jurisdikcijoje. Vandenys – direkcijos jurisdikcijoje. Infrastruktūros objektai – amžinas ginčas.
Šiaip ar taip, jei norima, kad Neris būtų gyvybinga, reikia pradėti kažką realiai daryti. Suprantama, reikia valios, kad nuo šnekų būtų pereita prie darbų. Matyt, čia reikalinga ne tik žmogiška, bet ir akivaizdi politinė valia.