Neseniai paskelbtos R. Morkūnaitės įžvalgos apie Izraelį, privertė mane vėl prisiminti tą nuostabią šalį ir norėčiau papildyti jos mintis, ypač gamtos ir žemės ūkio temomis.
Izraelis įsikūręs rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, per jį praeina senieji prekybos keliai. Izraelio istorija gerokai senesnė už mūsų - ji beveik tokia pat sena, kaip ir žmonija, čia šaknis išleido tiek daug religijų ir tikėjimų, todėl Izraelis tapo tarsi valstybė – muziejus.
Ilgainiui, būdamas įvairių užkariautojų valdžioje, Izraelis sunyko. Pradedant septintuoju mūsų eros šimtmečiu, buvo apleistos terasos saugojusios dirvožemį nuo erozijos, iškirsti natūralūs miškai, nualinti dirvožemiai. Dėl to kalnuose kilo dirvų erozija, slėniuose bei pakrančių rajonuose susiformavo pelkės, kraštas ištuštėjo. XX a. pradžioje visoje dabartinio Izraelio teritorijoje gyveno tik apie 60 tūkst. žydų bei 20 tūkst. arabų. Tuomet patriotiškai nusiteikęs žydų jaunimas, norėdamas Izraelį paversti žydinčia žeme, pradėjo kurti kolektyvinius ūkius, o nuo plėšikaujančių klajoklių žydų žemdirbius saugojo sukarintos gyvenvietės – kibucai, kurie vėliau tapo žemdirbių savivaldos organizacijomis. Taip per nepilną šimtmetį didžioji dalis dirbamos žemės buvo susigrąžinta.
Šiandien Izraelis - labai urbanizuota šalis. Izraelio valstybės plotas prilygsta daugmaž pusei Lietuvos, tačiau gyventojų šioje šalyje beveik dukart daugiau. Oficiali šalies sostinė ir didžiausias ekonomikos centras - Tel Avivo miestas, kuriame gyvena per 1,5 mln. gyventojų ir susitelkę daugiau nei pusė šalies pramonės įmonių. Tačiau paskutiniu metu į istorinę Izraelio sostinę Jeruzalę buvo perkeltos beveik visos ministerijos, išskyrus Žemės ūkio. Mat netoli Tel Avivo esantis modernus pastatų kompleksas buvo statomas, sukoncentruojant vienoje vietoje ir administravimo, ir mokslo tyrimo, ir kitas su žemės ūkiu susijusias įstaigas. Taigi, Lietuvoje retsykiais keliama mintis perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną, turi neblogą precedentą ir nenustebsiu, jei bus kada nors įgyvendinta.
Izraelis yra išvystyta industrinė - agrarinė valstybė su aukštu urbanizacijos lygiu. Šalies pramonėje vyrauja tekstilės, maisto, popieriaus, chemijos, deimantų apdirbimo, elektrotechnikos pramonė, mašinų ir ne paskutinę vietą užimanti ir ginklų gamyba. Šalyje yra naudingųjų iškasenų - išgaunama kalio ir valgomoji druska, bromas, fosforitai, nafta, vario rūda, brangakmeniai.
Kartu Izraelis yra viena seniausių pasaulyje žemdirbiškų šalių: žemdirbystės pradmenų šiame krašte būta daugiau nei prieš 20 tūkst. m. Nors pusėje šalies teritorijos driekiasi dykumos, ir dirbama žemė užima tik apie 400 tūkst. ha, o 40 proc. dirbamos žemės drėkinama, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais. Izraelio žemdirbiai sudaro tik apie 3,4 proc. darbingų šalies gyventojų, tačiau vienas žemės ūkio dirbantysis gali išmaitinti 90 žmonių, todėl dalis žemės ūkio produkcijos eksportuojama. Izraelis ne tik pats apsirūpina trąšomis bei kitais chemikalais, gera žemės ūkio įranga, bet nemažą kiekį įrangos ir trąšų taip pat eksportuoja.
Istoriškai įdomi tradicinė žemės valdymo forma - kibucai. Izraelyje yra 269 įvairaus dydžio kibucai, kuriuose gyvena 116 tūkst. žmonių. Nuo pat kibucų įsikūrimo, jie gyveno pagal komunos taisyklę: iš kiekvieno pagal sugebėjimą – kiekvienam pagal darbą. Kiekvienas narys įstodamas į kibucą, turėdavo visą savo turtą atiduoti „į bendrą katilą”, o asmeninėms reikmėms jie kas mėnesį gaudavo tam tikrą sumą pinigų, nepriklausomai nuo to kokį darbą jie dirbdavo. Tačiau tuos pinigus galima buvo išleisti tik griežtai nustatytoms reikmėms.
Kibucai savo narius aprūpindavo maistu, drabužiais, pastoge, apmokėdavo transporto, švietimo, medicinos ir kt. paslaugas, o vaikai buvo auginami vaikų darželiuose ir tėvai galėjo su jais bendrauti tik kelias valandas po darbo. Kibuco nariai turėdavo viską padaryti patys, tai yra samdomo darbo buvo atsisakyta, tačiau ir jie patys negalėjo dirbti jokio darbo ne kibuce, išskyrus darbą kibucų judėjimo valdymo organuose. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, pasikeitė ir tvarka. Dabar čia mokami atlyginimai, išlaikomos lygios narių teisės į maitinimą, gydymą, mokymą. Gyvenimas vėl koncentruojasi šeimoje, vaikai auga pas savo tėvus. Nors kibucai neteko savo pirmykštės prasmės, jie tebeužima reikšmingą vietą Izraelio ūkyje: juose užimta apie 90 tūkst. darbininkų. Šiuo metu tik apie 16 proc. kibucų gyventojų užsiima žemės ūkiu, žymiai padidėjo narių dalis dirbančių pramonėje, aptarnavimo sferoje ir kt. Dauguma kibucų turi įsteigę viešbučius, restoranus, perdirbimo įmones ir pan., o pajamos iš žemės ūkio daugeliu atvejų nesiekia nė 10 procentų.
Daug laistymo ir drėkinimo sistemų kūrimo, tobulinimo ir gamybos srityse pasiekė „Magalio” kibucas kuriame yra viena garsiausių pasaulyje šiltnamių ir drėkinimo sistemų įrangos firmų „Netafim”. Jos gaminamos laistymo sistemos, tiesa, brangios, bet yra vienos patikimiausių pasaulyje. Beje, reikėtų pažymėti, kad šiltnamiuose ir vynuogynuose kartu su laistymo sistema įrengtas ir drenažas, kuris surenka augalų neįsisavintą vandenį. Šis vanduo išvalomas ir naudojamas pakartotinai. Ūkininkams yra nustatyti vandens sunaudojimo limitai, kurie padidinami, jei ūkininkas sunaudoja didesnį kiekį išvalyto nuotekų vandens.
Puikus sodininkystės produkcijos auginimo, saugojimo, pakavimo ir realizacijos pavyzdys yra prie Golano aukštumų įkurta sodininkystės organizacija „Parot Cha Golan” priklausanti vietos kibucui, kurioje auginamų vaisių asortimentas yra pats didžiausias. Izraelio centre įsikūrusiame „Afakimo” kibuce mums demonstravo pieno fermų technologijas bei jų valdymą. Šiame kibuce įsikūrusi ir firma „Cacham Afikim”, kuri praeityje nusipirkusi pažangią šios žemės ūkio šakos technologiją, ją ištobulino ir dabar gamina ne tik savo šalies reikmėms, bet ir eksportuoja į kitas šalis. Pietinėje Izraelio dalyje, Lachiš-Negevo rajone teko aplankyti kibucui priklausantį didžiulį bulvių, morkų ir daržovių supirkimo, apdorojimo ir realizacijos kompleksą „JACHAM”, kokio mes galime tik pavydėti...
Vėliau šalyje įsikūrė pavieniai ūkininkai, kurie susibūrė į mošavais vadinamus savarankiškų ūkių kooperatyvus, kurių nariai bendrai organizuoja produkcijos realizavimą, įrangos bei technikos pirkimą, socialines tarnybas. Reikia pažymėti, kad produkcijos supirkimo ir eksporto problemos Izraelyje sprendžiamos racionaliai. Siekiant rasti bendrą kalbą tarp gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų ir vartotojų bei užtikrinti pastovų eksportą, Izraelyje sudaryta Gamybos ir realizavimo taryba, kurios nariai atstovauja ir vartotojams, ir prekybininkams, ir vyriausybei, o didžioji tarybos nariu dalis - gamintojams. Siekiant užtikrinti gamybos ir realizavimo stabilumą, kiekvienoje šakoje pasirašomi susitarimai tarp Žemės ūkio, Prekybos ir pramonės ministerijų, Gamybos ir realizavimo tarybos bei „Agreksko” vadovų.
Sutartyse numatomos paramos sąlygos ir garantijos, finansavimo šaltiniai. Pavyzdžiui, daržovių augintojams paprastai kompensuojama apie 2 proc. pagamintos produkcijos vertės, bei garantuojamos nemažesnės kaip 85 proc. vidutinio 3 paskutinių metų lygio supirkimo kainos, apmokama už derlių, kurį nepalankiais metais tenka sunaikinti nenuimtą. Šiems poreikiams dalį lėšų skiria Vyriausybė, dalį Daržovių augintojų taryba, o apie10 proc. turi įmokėti patys daržovių augintojai, tačiau ir toks rėmimo būdas pakankamai skatina gamybą bei užtikrina jos stabilumą.
Plėtojant intensyvų žemės ūkį, paprastai nukenčia aplinka, todėl ir Izraelyje keliami aukšti ekologiniai reikalavimai, apribojamas trąšų bei augalų apsaugos priemonių naudojimas, siekiama racionalesnio jų naudojimo. Todėl čia sparčiai plėtojamas ekologinis žemės ūkis, o Izraelio valdžia įteisino ekologinę žemės ūkio gamybą kaip pagrindinę Izraelio žemės ūkio šaką. Buvo įkurti du ekologinės žemdirbystės bandymų centrai: lauko kultūrų ir daržovių „Gilat“ eksperimentinėje stotyje, „ARO“, pietinėje Izraelio dalyje bei Organinis sodas „Neve Jaar“ tyrimų centre, šiaurinėje Izraelio dalyje. Moksliniai klausimai organinėje žemdirbystėje dėstomi Hebrajų universiteto Žemės ūkio fakultete Rehovote.
Izraelis yra specifinėse gamtinėse sąlygose, todėl žemės ūkis čia labai įvairus. Centrinėje jo dalyje plėtojama tvenkinių žuvininkystė, o išilgai jūros pakrantės įrengtuose specialiuose sodeliuose auginamos ir jūrinės žuvys. Centrinės ir pietinės šalies dalių klimatas leidžia Izraelio žemdirbiams sėkmingai auginti daržovės, kurių didesnė dalis vietoje ir perdirbama. Tam Izraelyje yra apie 3 tūkst. ha šiltnamių, bet jie, priešingai nei pas mus, skirti augalų apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių bei nuo kenkėjų. Šioje šalies dalyje auginama ir nemaža lauko kultūrų. Tai grūdinės, ankštinės, aliejinės kultūros, pašarai, medvilnė, kurios 85 proc. medvilnės eksportuojama. Tuo tarpu didžioji dalis kviečių, realizuojama vidaus rinkoje ir beveik visiškai patenkina šalies poreikius.
Izraelio pasididžiavimas – galvijininkystė: čia pasiekiamas vienas didžiausių pasaulyje primilžis iš vienos karvės per metus. Tiesa, Izraelyje beveik nėra žemės tinkamos ganykloms ir karvės daugiausia laikomos diendaržiuose, o maitinamos koncentruotais mišiniais. Tačiau aukštas kompiuterizacijos lygis leidžia parinkti tinkamą racioną ir visiškai aprūpinti šalį pieno produktais. Trūkumas tas, kad tokiu būdu laikomų karvių amžius neilgas: jos laikomos tris laktacijas, tai yra apie penkis metus, o sumažėjus produktyvumui, paskerdžiamos. Ne mažiau reikšmingas Izraelyje ir paukščių ūkis: vienas žmogus šalyje per metus sunaudoja vidutiniškai 37 kg vištienos, 23 kg kalakutienos, 280 kiaušinių. Be to šalyje per metus pagaminama per 400 t žąsų kepenų, kurios pagrinde eksportuojamos.
Dar toliau dykumoje, kur orai karščiausi, auginamos citrusinės kultūros. Beje, nesuklydau sakydamas, kad dykumoje, nes šioje šalyje didelė dalis žemės ūkio produkcijos išauginama dykumose, naudojant lašelinį laistymo būdą ir atvežtą dirvožemį. Citrusinės kultūros auginamos 28 tūkst. ha plote Daugiausia auginama apelsinų, greipfrutų, mandarinų ir citrinų. 85 proc. citrusinių auginama naudojant sumažintas chemikalų normas, o didelė dalis jų yra išauginama ekologiškai.
Šiandien Izraelis gyvena pilnavertį vakarietišką gyvenimą, kurį puikiai derina su senosiomis tautos tradicijomis: klesti šiuolaikinės gyvenvietės, sutvarkytos šventos vietos, plėtojamas turizmas, o atokiau nuo miestų ir vandens telkinių, plytinčiose pusdykumėse ir dykumose klajoja beduinų šeimos. Šių „gyvenviečių“, įsikūrusių daugiausia centrinėje šalies dalyje ir pietinėje Galilėjoje, specifiką sunku aprašyti ar nupasakoti. Žiūri ir stebiesi.
Tokia civilizacijų sankirta: palapinės, šalia jų stovi prabangus automobilis, o aplink - šiukšlių krūvos, virš kurių ištiestos virvės su skalbiniais. Netoliese ganosi keli kupranugariai, o tarp jų sukinėjasi pupsintis traktoriukas. Įprastas pakelės vaizdas yra šiuolaikinė degalinė su kavine, parduotuvėmis, o šalia stovi beduinas su kupranugariu ar asilėliu, prie kurio už 15 šeikelių (apie 12 litų) galima nusifotografuoti.
Nepaisant vis giliau besismelkiančios civilizacijos, tebežavi žydų dvasinė nuostata gamtos atžvilgiu: Izraelyje, tiesa, draudžiama skinti lauko gėles, bet to niekas nedaro ir paslapčia. Dar daugiau. Kiekviename kibuce kur tik įmanoma, auginami medžiai, gėlės. Negali nesižavėti žydų darbštumu ir rūpestingumu: tiek dekoratyviniai augalai, tiek gėlynai apraizgyti guminėmis laistymo žarnelėmis, kuriomis dažniausiai paskleidžiamos augalams ir trąšos bei mikroelementai. Šios šalies žemdirbiai išaugina apie pusantro milijardo gėlių pardavimui, bet ir šias gėles, kaip teko matyti, jie skina su meile ir pagarba.
Kas gali būti gražiau už lauko gėles? Kai tik kovo pabaigoje – balandžio pradžioje baigiasi pavasario lietūs, gamta pražysta visas Izraelis. Lauko gėlės pražysta iškart visoje šalyje: ir Galilėjoje, ir Judėjoje, ir net Negevo dykumos šiaurinėje dalyje. O žydai – moka džiaugtis gyvenimu! Todėl pavasaris Izraelyje - kelionių metas, keliauja šios šalies gyventojai ir pavieniui, ir šeimomis, ir net kūdikius pasiima. Įdomu matyti, kaip ropščiasi šlaitu jauna mamytė, o iš kuprinės vaiko galvytė kyšo... Tai bene palankiausias metas ir turistams, nes tuo metu itin malonu maudytis Negyvojoje jūroje, telkšančioje 400 m žemiau jūros lygio. Jūros vanduo jau pakankamai įšilęs, o vasariškai karšti orai dar nekankina. Truputį vėliau, gegužės pradžioje, maudymosi sezonas prasideda ir Viduržiemio jūros paplūdimiuose bei Kinereto (Galilėjos arba Tverijos) ežere. Tik pačioje pietinėje Izraelio dalyje, kur tarp dykumų įsikūręs Izraelio perlas – Eilatas, galima maudytis visus metus.