Nepatikėjo savo akimis
Ankstyvą penktadienio rytą į Kauno marių regioninio parko direkciją paskambinęs Arvydas pranešė, kad visai šalia Kruonio hidroelektrinės pastebėjo didžiulį gyvūną. Padaras esą akimirksniu išniro iš vandens ir sukdamas ratilais nuslydo į gelmę. „Nespėjau sureaguoti ir laiku užfiksuoti tos akimirkos, nes buvau iš tikrųjų apstulbęs – vaizdas buvo tarsi iš fantastinio filmo, todėl būtų sunku patikėti tuo, ką mačiau, jei ne nuotrauka”, – įspūdžiais dalijosi Arvydas, kuris tuo metu Arlaviškių ornitologiniame draustinyje fotografavo gulbes giesmininkes.
Vaizdas, pasak Arvydo, šokiravo ir netoliese valtyje žvejojusius du vyrus. Iš siaubo jie žaibo greičiu yrėsi kranto link. „Tik nežinia, slėptis ar rimtesnių meškerių pasiimti! – dar bandė juokauti adrenalino dozę vietoj pusryčių gavęs kaunietis. Nuotraukoje užfiksuotą pabaisą vyras iškart pakrikštijo Kauno marių Hese: „Škotai turi Nesę, Kaunas turi HES’ą, todėl savaime limpa vardas Hesė.”
Melagio dienai neabejinga Kauno marių regioninio parko direkcija dar bandė kelti versijas apie neaiškaus padaro kilmę. Girdi, galbūt atsakymo reikėtų ieškoti į Kauno marias įtekančių upelių žiotyse, kad ir Karčiupio, kurio pakrantės nusėtos įspūdingų fosilijų, bylojančių, jog šios vietovės jau prieš daugelį milijonų metų knibždėjo įvairiausių priešistorinių padarų.
Gal ne visi jų išnyko? Galbūt legendos apie milžiniškas Kauno marių dugne plaukiojančias žuvis pradeda kilti į paviršių keisčiausiomis formomis?
Luodžio gyvatė
Tačiau etnologas atkreipė dėmesį, kad lietuvių tautosakoje legendų apie ežerų būtybes – vos viena kita. Kur kas plačiau paplitę pasakojimai apie ežeruose paskendusias bažnyčias, brangenybes ar miestus.
Turime pasakų apie su žalčiu jūroje gyvenusią Eglę – žalčių karalienę. Dažnas kone mintinai moka lietuvių poezijos klasiko Maironio lyrinę poemą „Jūratė ir Kastytis“.
„Tas buvo gal prieš kokį 40 metų. Buvau jau paaugęs vaikėzas, bet dar ne vyras. Su mūsų kaimo tokiu bernioku nuėjome Luodžio ežero krantan. Nusivilkę, paėmėme dantysna kepures kiaušiniams susidėti ir plauksim - netoli kranto tokia kaip salelė, kur narai suka lizdus ir deda kiaušinius ant vandens. Krantas iki tos salelės plačiai užaugęs viksvom. Bet įeitum - klampu, nelaiko dumblas, o viršuje stovi vanduo. Nusprendėm plaukt. Dar stovim, matom, kad viksvos tik skiriasi, skiriasi ir išlenda gyvatė - stora, didelė, galva kaip žalčioko, o pati keleto metrų ilgumo. Pilka. Mes nusigandome ir rūbus nustvėrę ėmėme bėgti. Kiek pabėgome, žiūrime, kur ji pasidės. Tai per ežerą nuplaukė. Vis matėme - rangėsi, rangėsi visokiais kamuoliais“, – padavimą perskaitė L.Klimka.
Ežerus išknisa paršas
L.Klimka pasakojo, kad pagal lietuvių tautosaką ežerai atsirasdavo dviem būdais – arba nukrisdavo iš dangaus, arba juos išknisdavęs didžiulis paršas.
„Mitologams yra labai įdomus dalykas, kad ežerai skrenda. Kas nors netyčia pasako vardą ir juodas debesys, žūkt, nusileidžia į daubą ir tampa dideliu ežeru. Dažniausia tas vardas - jaučio vardas, pavyzdžiui, Juodis. Yra ir kitokių ežerų kilmės legendų. Sako, žmonės pamatė, kad štai atbėgo kažkoks didžiulis paršas ir ėmė knisti daubą. Kniso kniso, o kitą dieną toje vietoje ežeras raibuliuoja. Tokia yra Žemaitijoje garsaus Paršežerio ežero kilmė. Ir Platelių ežeras iš paršo knisimo atsirado“, – pasakojo L.Klimka.
Paskandina vištą ar šunelį
Visgi daugiausia legendos pasakoja ne apie ežeruose gyvenančius padarus, o apie juose paskendusius daiktus.
Labai daug legendų apie dugnan nukeliavusius varpus. „Per ledą vežė užsakytus varpus. Vienų rogių ledas neišlaikė, įtrūko ir varpas paskendo. O kitas varpas laimingai pasiekė bažnyčią, buvo įkeltas į bokštą ir, kai sekmadienį per mišias jis skamba, tas kitas iš ežero gelmių atsiliepia ir sako: „Skendau, skendau.“ Taip susišaukia broliai varpai“, – lingavo galvą L.Klimka.
Daugybė pasakojimų porina apie su visu kalnu nuskendusias bažnyčias. Vienas kitas – apie dugnan nugarmėjusius miestelius. „Šie dalykai gali turėti realų pagrindą, nes archeologai kai kuriuose ežeruose yra atradę buvusias polines gyvenvietes“, – svarstė L.Klimka.
Netrūksta ir legendų apie žmonių aukų reikalaujančius ežerus. Pasakojama, kad Galvės ežeras Trakuose užsąla tik tada, kai pasiima skenduolį. Panašiai skamba ir legenda apie Dusios ežerą. „Esą reikia, kad jis galvą gautų. Tai žmonės įsigudrino: paskandina ar vištą, ar šunelį, kad žmogaus galvos ežeras nepaimtų“, – intrigavo etnologas.
Legendų verslas mums svetimas?
Biologų nuomone, ežero ekosistema negalėtų išlaikyti net vieno tokio dydžio gyvūno, jau vien dėl maisto trūkumo. Kadangi gandai apie Nesę sklando jau kelis šimtmečius, reiktų manyti, kad gyvūnas arba labai senas, arba jų yra keli ir ten dauginasi. 2003 metais BBC bandė tirti ežerą, tačiau neaptiko jokių didelio gyvūno pėdsakų. Nepaisant to, legenda apie šį padarą išlieka populiari ir masina turistus.
Galbūt ir lietuviai galėtų išpopuliarinti legendas apie povandeninį ežerų gyvenimą ir taip vilioti užsieniečius?
Viešųjų ryšių specialistas Valentas Neviera sakė, kad su išmone reikia elgtis atsargiai. „Viską įmanoma padaryti, tačiau pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar mums patiems tai priimtina.
Viena iš Lietuvos turizmo verslo problemų yra ta, kad populiarindami šalį mes patys netikime, ką apie save sakome. Gal dėl to neprigijo ir „Drąsios šalies“ įvaizdis. Mūsų legendos gana santūrios, pasakoti apie mistifikuotas pabaisas nesame pratę, nebent kokį velniuką ar piktą raganaitę vaikams pagąsdinti prisimename“, – kalbėjo V.Neviera.