Šiuo metu pasaulyje rasta iki 200 smūginių kraterių. Prieš keletą metų mokslininkai Grenlandijoje aptiko seniausią ir didžiausią smūginį kraterį, kurio skersmuo siekia 600 kilometrų. Tačiau, kaip teigia R. Zamžickas, tirti kraterius, kurie užima didesnę teritoriją nei visa Lietuva, yra labai sunku.
– Šiuo metu atliekate tyrimą apie meteoritinius kraterius Lietuvos teritorijoje. Kaip atsirado smūginiai krateriai?
– Žemės paviršiuje atrasta apie 200 smūginių kraterių. Jie yra įvairaus dydžio, jų skersmuo – nuo kelių dešimčių metrų iki kelių kilometrų, amžius taip pat įvairus – nuo kelių tūkstančių iki kelių milijardų metų. Vienas didžiausių kraterių pasaulyje – Vredeforto krateris Pietų Afrikos Respublikoje. Jo skersmuo – net 300 km, amžius – apie 2 mlrd. metų. Krateriais nusėta visa Žemė, tik jie ne taip gerai matomi, nes Žemę veikia vėlesni procesai, tokie kaip denudacija ir erozija. Mėnulyje, kuris visas nusėtas smūginiais krateriais, tokie stiprūs procesai neveikia, todėl krateriai puikiai matomi.
– Kvartero laikotarpis prasidėjo daugiau nei prieš 2 mln. metų ir tęsiasi iki šiol, dabar yra holoceno epocha. Kvarteras – jauniausias laikotarpis, kai vyko paskutiniai procesai, tad visa Lietuvos teritorija padengta kvartero nuosėdomis. Labiausiai Žemės paviršių paveikė paskutiniai apledėjimai, Lietuvos teritoriją buvo padengę bent jau šeši. Jie suformavo mūsų reljefą, tarkim, ežeriukus, kalvas, lėmė pagrindinius žvyro telkinius, iš Skandinavijos buvo atvilkti visi rieduliai ir pan.
– Kaip nustatoma, kad tam tikra vieta yra meteoritinis krateris?
– Ginčytinų objektų yra labai daug. Lietuvoje daug ežeriukų, kurie taisyklingos apvalios formos ir tikrai primena kraterį. Dalis kraterių, kaip minėjau, paveikti ledynmečio procesų, todėl tyrimo metodų yra daug. Žiemą mes važiuojame ant ledo, imame dugno nuosėdų, tarkim, sapropelio, pavyzdžius. O tirdami sapropelį galime nustatyti žiedadulkių amžių ir kada pradėjo klotis nuosėdos. Šitaip galime pasakyti, ar tas darinys krateriukas, ar ledynmečio ežeriukas. Remtis ledynų laikotarpiu svarbu. Tarkim, pagal žiedadulkes nustatoma, kad kraterio amžius siekia 1 000 metų. Kadangi tuo metu apledėjimo nebuvo, todėl tai negali būti ledyninis darinys.
Vienas mūsų tiriamų objektų yra Kaukinės ežeriukas, jo gylis siekia 15 m. Specialiu įrankiu, vadinamuoju šaukštu, mes pasiimame dugno nuosėdų – sapropelio, paskui jas specialiais metodais apdorojame. Tada mikroskopu galima tirti žiedadulkes ir tiksliau nustatyti amžių bei kada susidarė nuosėdos. Yra ir papildomų geofizinių metodų – mes taikome elektrinę tomografiją. Tada galime patikrinti dar vieną kraterių bruožą – pylimuką: spėti, ar pylimukas yra sujauktas, kokia jo struktūra ir pan.
– Kodėl kai kurių kraterių nebematome?
– Jie yra paveikti geologinių procesų, pavyzdžiui, ledynų. Tarkim, krateris susiformavo paviršiuje, o paskui ledynai jį užlygino. Taip pat veikia ir įvairūs vėlesni procesai – mažesni krateriukai galėjo būti sulyginti ar kažkaip kitaip pakeisti pačių žmonių. Todėl juos tikrai sunku pamatyti, bet net neabejojama, kad Lietuvoje jų yra. Sakykim, Estijoje paviršinių kvartero kraterių, lankomų turistų, nemažai.
– Kokių naudingųjų iškasenų galima atrasti tose vietose, kur yra arba buvo krateris?
– Kur šiuo metu atliekate tyrimus ir kodėl įtariate, kad ten gali būti smūginių kraterių?
– Ši tema gvildenama apie 10 metų. Geologai aptiko tam tikrų „įtartinų“ struktūrų, kurias reikėtų patikrinti. Taip pat mums rašo žmonės, manantys, kad prie jų gali smūginis krateris. Kiti galvoja atradę meteorito gabaliuką ir prašo padėti išsiaiškinti. Tiriamų objektų (kaupiami pirminiai duomenys) yra Kaišiadorių, Tauragės rajone, Utenos, Molėtų apylinkėse, Aukštadvario regioniniame parke ir kitur.
– Galbūt kažką įdomaus jau sužinojote?
– Vienareikšmiškai kažko teigti, remdamiesi pirminiais duomenimis, negalime. Tačiau apie senesnius kraterius galiu kalbėti. Tiriant Mizarų smūginį kraterį ir dar kartą peržiūrint gręžinius (t. y. uolienų pavyzdžius, kerną), buvo aptikta gyvybės pėdsakų – mes nustatėme, kad tai anglingos dalelės. Jei nustatytume, kad tai tikrai kažkokios fosilijos, jos galėtų būti pirmieji gyvybės požymiai – seniausios fosilijos, rastos Lietuvoje. Turime ir įvairių nuotraukų, atliktų skenuojant elektronų mikroskopu, todėl jas tirsime daugiau. Krateriai – tokie objektai, kuriuos sunku aptikti, bet jų tikrai yra gerokai daugiau. Tarkim, įtariama, kad pasaulyje yra 500 km skersmens ir stambesnių struktūrų, tiesiog jas labai sunku tirti. Įsivaizduokite, kad struktūros dydis toks, kaip visa Lietuvos teritorija. Ji geriausiai matoma iš kosmoso, bet tiksliau nustatyti ar tai krateris, ar ne, gana sunku.
– Kaip yra su Velnio duobe?
– Yra įvairių prielaidų. Kai kurie mokslininkai, taikantys skirtingas metodikas, teigia, kad tai tikrai smūginis krateris, bet kol kas tai nepatvirtinta. Su didžiaisiais krateriais, tokiais kaip Mizarų, lengviau, nes jiems taikomas tam tikras tipinis tokių struktūrų atpažinimo požymis, pavyzdžiui, centrinis kalnelis. Taip pat yra smūginio metamorfizmo požymių, kurie leidžia pagrįsti to kraterio egzistavimą. Su paviršiniais kvarteriniais krateriukais gerokai sudėtingiau, o objektų, kuriuos reikėtų tikrinti, nemažai.
– O kur žmonėms, manantiems, kad pastebėjo tokių objektų, galima kreiptis?
– Visada galima kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą, kontaktai yra mūsų svetainėje.