Su lininiais audiniais, siūlais dar dirba nemažai Lietuvos tautodailininkų, rūbų dizainerių, bet naudoja jie nelietuvišką produkciją - žaliavos atkeliauja iš Kinijos, Olandijos ir kitų šalių. Senos linininkystės tradicijos liko gyvos tik etnografiniuose pasakojimuose ir liaudies dainose. Rinka diktuoja savo sąlygas - dabar patrauklesnės gamybai atrodo pluoštinės kanapės.
Vis dar tikimasi, kad pluoštinio augalo – lino – auginimas Lietuvoje atgis. Apie linininkystės krizę ir ateities perspektyvas GRYNAS.lt kalbasi su Žemės ūkio ministerijos vyriausiąja specialiste Virginija Vingriene.
- Ar tiesa, kad šiemet Lietuvoje nebuvo nė vieno hektaro pluoštinių linų pasėlių?
- Nors linų auginimui tinkamų plotų Lietuvoje yra apie 1 mln. ha, šiemet buvo deklaruoti tik 8 ha pluoštinių linų pasėlių. Pernai - 36 ha. Šis skaičius kiekvienais metais mažėja. Palyginimui galiu pasakyti, kad 2004 m. šių pasėlių buvo deklaruota 5600 ha.
Kiek geresnė situacija sėmeninių linų, auginamų maistui (sėkloms ar aliejui iš jų spausti), sektoriuje, tačiau ir jų plotai, lyginant su praėjusių metų duomenimis, sumažėjo 36 procentais. Šiemet deklaruota 279 ha šių augalų plotų, kai tuo tarpu pernai – 440 ha.
- Kodėl Lietuvos įstojimas į ES nulėmė linų ūkio nuosmukį?
- Įstojus į ES, pradėta taikyti vieninga linų sektoriaus paramos politika, neleidžianti nacionalinės papildomos paramos. Iki to laiko ūkininkams buvo mokamos 1500 Lt išmokos už hektarą. Todėl ir didėjo linų plotai, derlingumas, pluošto kokybė. Įstojus į ES, tiesioginės išmokos už pluoštinių linų pasėlių hektarą tapo vidutiniškai 413 Lt. Auginimas dėl specifinės, sudėtingos agrotechnikos tapo itin nuostolingas.
- 2008 m. net 24 tekstilės ir tekstilės gaminių gamyba užsiimančioms įmonėms paskelbtas bankrotas. Ar šiuo metu dar yra įmonių, užsiimančių pluoštinių augalų perdirbimu?
- Lietuvoje veikia tik viena pirminio linų perdirbimo įmonė – Žemės ūkio kooperatyvas „Jurbarko linų verslas“. UAB „Pakruojo linai“ ir UAB „Linestus“ dar neiškomplektuojamos. Jos dar tikisi, kad bus galima perdirbti perspektyvų kanapių pluoštą. Pluoštinių kanapių auginimo plėtrą stabdo tik nesutvarkyta nacionalinė teisinė bazė. Tačiau, nežiūrint to, šiemet jų jau buvo pasėta 160 ha, kai tuo tarpu pernai auginta vos 53 ha.
- Dar 2009 m. spaudoje buvo prognozuojama, kad linininkystei antras šansas atsiras 2013 m. Ar tokios prognozės yra realios?
- Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, vietinės žaliavos apsirūpinimu šiai pramonės šakai patrauklesnės būtų nebent pluoštinės kanapės. Nežiūrint to, kad įdėta daug pastangų, inicijuotos įvairios valstybinės programos ir priemonės linų sektoriui gelbėti, situaciją šioje srityje reguliuoja rinka. Mūsų ūkininkai negali konkuruoti su pagrindinėmis linų auginimo ir perdirbimo srityje ES šalimis (Prancūzija, Belgija ir Nyderlandais), kurių technikos parkas žymiai geriau išvystytas. Todėl ūkininkai renkasi pelningesnes, paklausesnes, mažiau sąnaudų reikalaujančias kultūras, dažniausiai javus ir rapsus. O tekstilės įmonės UAB „Siūlas“, UAB „Linas“ ir A., R. Baumilų įmonė „Klasikinė tekstilė“ perdirba atsivežtinį pluoštą iš Baltarusijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų šalių.
- Etnologai kalba apie senosios tradicinės linininkystės atgaivinimo būtinybę. Bent jau etnografinėse sodybose. O kaip tokią idėją vertina žemės ūkio specialistai?
- Dar neteko girdėti, kad kur nors jau būtų įgyvendinama ši idėja, bent susidomėjimo kol kas nesijaučia. Tačiau ji verta išskirtinio dėmesio ir, manau, neabejotinai perspektyvi. Tai būtų geras stimulas ir galima sakyti - pirmas žingsnis ne tik šio augalo sugrįžimui į Lietuvos laukus, bet ir prisimenant bei atgaivinant tradicinius linininkystės amatus.