Mėsos suvalgome daugiau už latvius ir estus, bet kai ką pamiršome

Mėsos lietuviai suvartoja daugiau nei kaimynai latviai ar estai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, dažniausiai lietuvio skrandyje atsiduria kiauliena, tačiau suvartojama žvėriena nė nepatenka į statistiką.

„Žvėrienos kokybė kur kas aukštesnė. nei naminių ar pramoniniu būdu užaugintų gyvulių, – sako Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. – Tačiau lietuviai neturi įpročio vartoti žvėrieną, be to, jos kainos dvigubai ar trigubai didesnės.“

Iš trijų Baltijos valstybių Lietuvoje mėsos suvartojama daugiausiai. Jungtinių Tautų maisto bei agrokultūros organizacijos 2011 metų duomenimis, kaimynai latviai ir estai mėsos suvalgė 4-5 kg mažiau nei lietuviai.

Eilinis Lietuvos gyventojas, neturintis jokio kontakto su medžiotoju, į parduotuvę nuėjęs žvėrienos negaus.

Eugenijus Tijušas

Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad 2013-aisiais vienam Lietuvos gyventojui teko 77 kilogramai mėsos ir jos produktų, iš jų – 44 kg kiaulienos. Paukštienos statistinis lietuvis 2013-aisiais suvalgė 23 kg, tuo metu jautienos ir veršienos – viso labo 4 kg. Nuo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų vertinama žvėriena į statistiką nė nepatenka.

„Eurostat“ duomenimis, 2013 metais Lietuvoje buvo paskersta beveik 858 tūkst. kiaulių. Aplinkos ministerija skaičiuoja, kad elnių buvo sumedžiota 30,5 karto (28 137), šernų – 14,9 karto (61 795) mažiau.

Lietuviai pamiršo žvėrienos skonį

E. Tijušas pažymi, kad tradicija Lietuvoje vartoti žvėrieną nunyko sovietmečiu.

„Sovietmečiu buvo labai griežta tvarka. Asmeniniam naudojimui net patys medžiotojai gaudavo tik labai menką dalį sumedžiotų žvėrių. Stambieji elniniai žvėrys, kurių nemažai būdavo medžiojama, visi už simbolinę kainą privalėjo būti parduoti valstybei. Medžiotojams likdavo dalis šernų, stirnų, o visuomenė visiškai neturėjo priėjimo prie tų žvėrienos išteklių. Nuo sovietmečio Lietuvoje nebuvo žvėrienos pasiūlos, todėl ne viena karta yra užaugusi ir apie ją nei girdėjusi, nei mačiusi“, – sako E. Tijušas.

E. Tijušo teigimu, net jei lietuviai norėtų kiaulieną mainyti į elnieną, kol kas jie turi mažai galimybių įsigyti lietuviškos žvėrienos.

„Kai sėkmingos medžioklės metu sumedžioju daugiau, nei reikia mano šeimai, perteklių tiesiog atiduodu kaimynams, giminaičiams. Jei sugalvočiau kažkur parduoti ar priduoti, man tektų rūpintis įvairiausiais leidimais, veterinariniais sertifikatais. Todėl eilinis Lietuvos gyventojas, neturintis jokio kontakto su medžiotoju, į parduotuvę nuėjęs žvėrienos negaus. Kokios nors užšaldytos laukinių žvėrių mėsos įmanoma tikėtis nebent pačiuose didžiausiuose prekybos centruose, bet net nežinau, ar ji lietuviška“, – kalba medžiotojas.

Atbaido ir kaina

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas E. Tijušas pastebi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau ūkių, kuriuose taurieji elniai, danieliai auginami mėsai. Šie yra alternatyva medžiotojų produkcijai, kuri prekybos centrų ir eilinio vartotojo stalo nepasiekia. Tačiau kol kas žvėrienos kainos išlieka dvigubai ar trigubai didesnės nei kiaulienos ar kitų lietuviams gerai pažįstamų gyvulių mėsos.

Mums labiau apsimoka auginti ir parduoti gyvus elnius. Juos parduodame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, gauname kone tris kartus didesnę kainą nei skerdienos.

Gintautas Čepas

Įmonės „Joniškio Audruvis“ (ūkyje auginami elniai, fazanai, avys, nutrijos ir kiti mėsiniai gyvūnai) vadovas Sigitas Petraitis teigia manantis, kad žvėrienos pasiūla didėtų, o lietuviai jos vartotų daugiau, jei būtų išrankesni maistui.

„Aš manau, kad lietuviai tiesiog yra taupūs ir neišrankūs maistui. Latvijoje maistui žmonės išrankesni, išleidžia daugiau, į Lietuvą atvykę užsieniečiai taip pat linkę labiau išlaidauti maistui.
Tačiau pagal tai, kiek patys parduodame žvėrienos, galime pasakyti, kad situacija gerėja. Žmonės būtų dar labiau linkę vartoti žvėrieną, jei jos kaina būtų mažesnė. Kainą lemia rinka, o kol gali išsiparduoti brangiau, kainos nenuleidi“, – tvirtina S. Petraitis.

Savo ruožtu Elnių ūkio Mažeikių raj. savininkas Gintautas Čepas pažymi, kad užauginti elnią kainuoja kur kas daugiau, nei jautį. Elnias auga lėčiau, jo produktyvumas mažesnis (dažniausiai atsiveda tik vieną elniuką). Todėl natūralu, kad tokios mėsos kainos yra dvigubos, palyginti su gyvulių mėsa.

„Kol kas, kadangi nėra pakankamos paklausos, mums labiau apsimoka auginti ir parduoti gyvus elnius. Juos parduodame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, gauname kone tris kartus didesnę kainą nei skerdienos. Parduotume ir skerdieną, tačiau tokia kaina, kad atsipirktų investicijos, mėsos Lietuvoje niekas nėra linkęs pirkti“, – kalba G. Čepas.

Žvėriena – aukštesnės kokybės

LRT.lt pašnekovų teigimu, žvėrienos paklausa Lietuvoje didėja, tačiau labai lėtai. Tuo metu kitose Europos šalyse žvėriena yra kur kas labiau vertinama.

„Žvėrienos paklausa Lietuvoje šiek tiek didėja. Žmonės automobilius nusipirko, tad gali pradėti sveikiau maitintis, brangesnę mėsą pirkti, – šypsosi G. Čepas. – Po truputį pradeda keistis požiūris, tačiau viskas taip greitai nevyksta.“

G. Čepas pastebi, kad kitose Europos šalyse žvėrienos kainos mažesnės, vartojimas gerokai didesnis: „Kai kurios Europos šalys net norėtų iš mūsų pirkti žvėrieną, bet mes tokių kiekių nesame pajėgūs pateikti. Visa Europa importuoja iš Naujosios Zelandijos apie 18 tūkst. tonų elnienos, dar tiek pat užauginama pačioje Europoje“.

Pašnekovų teigimu, žvėrienos kokybė yra itin aukšta, joje beveik nėra cholesterolio, mažai riebalų, daug baltymų. Net ir ūkiuose auginami žvėrys minta natūralesniais pašarais nei mėsiniai galvijai.

„Aš laikau ekologinį ūkį. Žvėris šeriame ekologiškomis žolėmis, į pašarus jokių skatinančių augimą priedų nededame. Todėl mėsos savikaina yra didelė. Kokybė niekuo nesiskiria nuo laukinių. Tik jei laukiniai žvėrys sumedžiojami netinkamai, mėsa tampa nevalgoma, o ūkyje taip nebūna“, – pasakoja G. Čepas.