Ši tarša mus veikia skirtingais kanalais- ir per regą, ir per klausą, o kartais gali paveikti ir jūsų pasąmonę taip, kad net nesuprasite esantys paveikti.
Tarša, kurios neapčiuopsi jokiais prietaisais
Pats informacinės taršos terminas naudojamas ganėtinai plačiai ir skirtingai suprantamas. Žurnalistai, IT specialistai, psichologai, politologai, marketingo specialistai ar ekologai, paklausti apie tai, kaip jie supranta informacinę taršą, greičiausiai pateiks visiškai skirtingus paaiškinimus ir bus teisūs.
Civilizacijos raida ir vis sudėtingesnis socialinis gyvenimas iš lėto vertė žmogų vienu metu atlikti kelis tarpusavyje nesusijusius darbus. Na, o tam reikėjo vienu metu apdoroti skirtingus informacijos srautus. Tai tapo esminiu skirtumu tarp mūsų ir kitų gyvūnų, kartu ir žmonių privalumu. Dar ilgai toks „multifunkcinis“ žmogus neviršijo savo fiziologinių galimybių ribos.
Šiuolaikiniai paaugliai - „multifunkciniai“ genijai
Prisiminkime istoriją. Gajaus Julijas Cezario gebėjimas daryti kelis darbus vienu metu ilgai buvo traktuojamas kaip neeilinis. Maža to, po beveik 2000 metų gyvenusiu Napoleonu Bonapartu taip pat buvo žavimasi būtent dėl tos pačios priežasties. Tiesa, nėra visiškai tikslu sakyti, kad šie vyrai kelias užduotis atlikdavo vienu metu. Eksperimentais įrodyta, kad dviejų ar daugiau užduočių vykdymo metu už jas atsakingos aktyvios smegenų sritys tiesiog „persijungia“, ir jei tai vyksta pakankamai greitai, susidaro iliuzija, kad kelios užduotis vykdomos vienu metu.
Kodėl tiek daug gąsdinančių naujienų? Atsakymas slypi protėvių urvuose
Gyvename ketvirtosios informacinės revoliucijos laikotarpiu, kuomet mus pasiekiančių informacinių dirgiklių kiekis padidėjo tiek, kad iš esmės jau peržengė saugią ribą. Maža to, medijas tyrinėjantys specialistai vieningai sutaria, kad efektyviausiai mus pasiekianti informacijos dalis yra neigiamo pobūdžio. Tai turi paaiškinimą – neigiama informacija, o tiksliau informacija apie galimus pavojus, mus traukia biologiškai. Jei urvinis žmogus vienu metu pamatydavo skanų vaisių (teigiama informacija), bet krūmuose išgirsdavo lokio urzgimą (informacija apie pavojų), jis koncentruodavosi būtent į antrąją, nes vaisių galima ir vėliau nusiskinti, o jei tapsi pats pietumis, tai vaisių jau ir nebereikės.
Todėl rinkodaros specialistai, žurnalistai ir viešųjų ryšių specialistai, puikiai žinodami šią žmogaus savybę, tuo naudojasi. Štai ir šis straipsnis galėtų būti pavadintas „Informacinės taršos pavojai“, tačiau pavadintas kitaip ir visai gali būti, kad vien tik dėl to jūs pradėjote jį skaityti.
„Streso narkomanai“ - ar tokių pažįstate?
Šiuo metu po truputį bandoma tyrinėti, kaip veikia skirtinga neigiama informacija. Pavyzdžiui, daroma prielaida, kad didelis neigiamos ekonominės informacijos kiekis didina infarktų ir insultų rizika, o tuo tarpu informacijos, susijusios su psichosocialiniais faktoriais – savižudybių ir psichikos sutrikimų.
Manau, artimiausiu metu mes sužinosime, ar tos prielaidos yra teisingos, nes informacijos poveikio tyrimų daroma vis daugiau. Tiesa, ne visi tyrimai turi tikslą nustačius pavojus juos pašalinti, dalis rinkos tyrimų (ypač kino industrijoje) kaip tik ieško būdų, kuo lengviau prasiskverbti į žmogaus emocinį lauką ir taip padidinti savo produktų perkamumą. Tačiau, sutikite, kad bet kokiu atveju neigiama informacija - tai stresas, ir kuo didesnis jos kiekis pasiekia žmogų, tuo stresas didesnis.
Beje, jau aprašytas reiškinys, kuris vadintinas „streso narkomanija“, kuomet žmogus sąmoningai ieško streso būsenos ir kartais tampa tikra „kempine“, sugeriančia viską, ką blogo atranda informacinėje erdvėje. Ir ne tik sugeria, bet ir aktyviai dalinasi tuo. Ko gero, tie, kas dažniau naudojasi socialiniais tinklais, gali išvardinti ne tik atskirus tokių „narkomanų“, kurie yra dažniausiai labai aktyvūs, profilius, bet ir grupes, kur tokie „narkomanų“ dauguma.
Bet nereikia manyti, kad informacinė tarša tai tik tai, kas mus gąsdina ar sujaudina. Pats mus pasiekiantis informacijos kiekis, kurį reikia apdoroti, savaime yra problema. Atlikite eksperimentą – kelias dienas nejunkite televizoriaus, neklausykite radijo ir nesinaudokite internetu. Tuomet parašykite klausimą „Ar tai man iš tikro aktualu?“ ant popieriaus lapo, pasikabinkite jį prieš akis ir vėl įsijungę visas žiniasklaidos priemones, kiekvieną naujieną įvertinkite.
Aš pats atlikau tokį eksperimentą ir vienas iš akivaizdžiausių rezultatų buvo tai, kad iš daugiau nei 100 pranešimų socialiniame tinkle vertingais sau įvardinau 5, o potencialiai vertingais dar kelis. Visa kita - tikrų tikriausia informacinė tarša, kuri įprastomis sąlygomis nėra suvokiama kaip tokia, tačiau eikvoja organizmo resursus jau vien jos apdorojimui.
Beje, dar iki interneto paplitimo buvo tyrinėjamas telefono skambučio poveikis žmogui ir paaiškėjo, kad vien jis jau automatiškai sukelia stresą. Tai ką jau sakyti apie dabartį, kuomet ne tik gauname reklaminius SMS pranešimus vieną po kito, bet juos ir perskaitome, t.y. apdorojame. Todėl visiškai logiška, kad kova su elektroninėmis priemonėmis siunčiamais brukalais (angl. spam) taip pat yra svarbi informacinės ekologijos dalis, tačiau tai jau - atskira tema.